Egzistuoja skirtingos prieigos, idėjos apie Ukrainos rytuose vykstantį karą. Pati blogiausia, mažiausiai akademiška ir labiausiai ideologizuota – gana keistas ekstremalios kairės ir ekstremalios dešinės akademikų aljansas. Abu flangai dėl konflikto kaltina Vakarus ir tiki, kad būtent Vakarai yra kalti dėl Ukrainoje nutikusios krizės. Ne Rusijos, bet būtent Vakarų, NATO plėtra atsakinga už suirutę. Tačiau juk Ukraina niekada nebuvo NATO ar Europos Sąjungos nare.
Jau 2008 metais NATO konferencijoje Vladimiras Putinas savo kalboje pareiškė, kad visi rytinės ir pietinės Ukrainos gyventojai yra rusai, nes visi kalba rusiškai. Ir šios žemės Ukrainos sudėtyje yra neteisėtai.
Kita prieiga yra „didžiosios derybos“. Didžiosios jėgos, ignoruodamos Ukrainą, turi susitarti, ką su šią daryti. Kai Donaldas Trumpas buvo išrinktas Jungtinių Valstijų prezidentu, Kremliuje buvo šaunami šampano buteliai, nuoširdžiai tikint, kad su naujuoju prezidentu pavyks susitarti. Rusijos valdžia buvo labai laiminga. Tačiau dabar yra atvirkščiai. Linkstama ignoruoti vidinius Ukrainos užsienio politikos faktorius, o tai norint suprasti šalies užsienio politiką visada rizikinga. Juk ji yra varoma vidinių faktorių.
Tiesą pasakius, man labai nepatinka geopolitinį faktorių sureikšminantis požiūris. Neva Ukraina nesvarbi ir karas kilo dėl kažkokio ilgai bręstančio konflikto tarp Europos Sąjungos ar JAV ir Rusijos. Ši prieiga yra labai tiesioginė.
Įdomi prieiga yra vidinių faktorių analizė, vidiniai krizės varikliai. Rusijos režimą galima vadinti militokratika, sistema, kuri remiasi jėgos struktūrų pareigūnais. Kai kurie mokslininkai šiandien apie Rusiją atvirai kalba kaip apie fašistinį ar neofašistinį režimą. Tam tikra prasme nacionalizmo Rusijoje daugimas tikrai turi būti įvertintas – tai, kaip Vladimiras Putinas po Oranžinės revoliucijos pasuko į dešinę.
Paskutinė prieiga – mano sfera, tai – tautinė tapatybė. Ji yra neretai ignoruojama ir tai stebina. V. Putinas apie rusus ir ukrainiečius visada kalba kaip apie vieną tautą, „odin narod“, kad ukrainiečiai priklauso rusų pasauliui, „ruskij mir“. Ir „Ukrainos valstybės egzistavimas už rusiško pasaulio sienų yra neįmanomas variantas.“ „Jei Ukraina bandys tą pasaulį palikti, ji susidurs su problemomis, tokiomis, kaip antai Krymas ir Donbasas.“ „Ukraina nėra tikra valstybė.“ Tokios kalbos yra tipiškos Rusijos nacionalistų ratuose, tačiau analogiška nuomonė dominuoja visoje Rusijoje. Dauguma taip vadinamų rusų demokratų, tokių, kaip Aleksejus Navalnas, palaiko Krymo aneksiją. Jei rytoj įvyktų revoliucija ir demokratai gautų valdžią, nesitikėkite, kad viskas pasikeis į gerąją pusę.
Grįšiu prie pirmosios prieigos. „Vakarai kalti, Rusija – auka.“ Žinote, tai, ką jie sako Maskvoje, Amerikoje yra kartojama radikalios kairės ir dešiniųjų realistų. „Tai yra Vakarų kaltė ir jie neturėtų kištis.“ „V. Putinas sureagavo į tai, kad Ukrainos fašistai ir nacionalistai atėjo į valdžią, jie kėlė pavojų šalies rusakalbiams ir t. t.“ Jie taip pat kalba ir apie Krymą. Pavadinkime tai rasistine retorika. Ką turiu omenyje? Dauguma Vakarų istorikų ir rusistų kalba apie Krymą taip, lyg jis egzistavo tik nuo 1783, nuo prijungimo prie Rusijos. Tai reiškia, kad Krymas neturi jokios istorijos iki Rusijos aneksavimo.
Jei taikysite tą pačią logiką Šiaurės Amerikai ar Australijai – jos taip pat neturi jokios istorijos iki baltųjų europiečių atvykimo. Tai aš vadinu rasistine istorija, kai ignoruojami vietiniai ir istorija prasideda tik baltiesiems atvykus. Apie tai Kryme daug kalbama – kad totoriai, Kryme gyvenę 500 metų prieš Rusijai šį prisijungiant, yra ignoruojami.
Pagrindinis „didžiųjų derybų“ prieigos argumentas yra tas, kad ateitį nulems ne Ukraina, o didžiosios jėgos. Tai yra labai svarbu, nes šiandien tapo madinga kalbėti ir rašyti apie hibridinį karą. Publikacijų ta tema yra gausu – viskas ir visi rašo apie hibridinį Rusijos karą prieš Vakarus. Tačiau juk V. Putinas jo neišrado. Hibridinis karas egzistavo jau Sovietų Sąjungoje. Aišku, tuomet nebuvo interneto ir kibernetinių atakų, tačiau, kaip aš rašau savo knygoje, daugelis dalykų, kuriuos Rusija naudoja šiandien, buvo naudoti jau nuo 1920-ųjų ir 1930-ųjų. Hibridinis karas nėra toks jau naujas. Sovietų
Sąjungos antinacionalistinės kampanijos buvo nukreiptos būtent prieš Baltijos šalis ir Ukrainą – nieką daugiau. Niekada prieš Baltarusiją, nes ji niekad nebuvo grėsme Sovietų Sąjungai. Ir niekada prieš pačius rusus – Rusija niekada nenorėjo atsiskirti nuo Sąjungos. Rusija niekada nebuvo separatistė, atsiminkite tai. Ukraina ir Baltijos valstybės norėjo turėti savo nepriklausomas valstybes ir tik dėl to antinacionalistinė propaganda buvo nutaikyta į šias valstybes.
Ir pats Stalinas, ir vėlesni asmenys, valdę Sovietų Sąjungą, tokie, kaip Leonidas Brežnevas, palaikė Stalino kultą daugybę metų. Kultas buvo puoselėjamas ir didžiąją dalį laiko Rusijoje jau po Sovietų Sąjungos griūties.
Dezinformacija taip pat nėra kažkas naujo. Devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tuo metu, kai žmonės dar neturėjo interneto, visą pasaulį aplėkė žinia, kad JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) sukūrė AIDS. Ši teorija greitai pasirodė Trečiojo pasaulio publikacijose, vėliau ir Vakarų.
Baltijos nacionalistai ir ukrainiečių disidentai visada buvo apibūdinami kaip buržua nacionalistai, kolaboruojantys su naciais. Šiandien Rusijoje jie vadinami fašistais. Bet šiandien, žinoma, V. Putinas gali remtis sovietine patirtimi ir, pasitelkdamas moderniąsias technologijas, išnaudoti išmoktas pamokas.
Tai paaiškina, kodėl nacionalinė tapatybė yra tokia svarbi krizės priežastis. Jeigu rytoj V. Putinas atsibustų ir pasakytų: „Aš pakeičiau savo nuomonę – ukrainiečiai ir rusai yra skirtingos tautos, Ukraina turi suvereniteto teisę spręsti savo ateitį, nebebus jokio karo Ukrainoje“, būtų puiku. Tačiau iki tol niekas nepasikeis. Tokio mąstymo pavyzdžių galima atrasti iš istorijos atkarpos dar iki Antrojo pasaulinio karo. Lenkų nacionalistai lietuvių ir ukrainiečių tautų taip pat nepripažino. Toks šovinizmas egzistavo iki Antrojo pasaulinio karo, tačiau vėliau sekusi komunistinės istorijos atkarpa pakeitė lenkų požiūrį. Tokia problema egzistuoja, kuomet kaimyninės šalys nepripažįsta savo kaimynų kaip tikrų tautų ir jas apibūdina kaip neistorines. Antai britai į Airiją taip žiūrėjo daug metų.
Tai, kad Ukraina yra „dirbtinė valstybė, kurios tauta nori prisijungti prie rusų pasaulio („ruskij mir“), tačiau juos sulaiko korumpuoti oligarchai, įprastai žydai, kuriuos papirko Vakarai“, yra ne tik rusų nacionalistų, bet visos Rusijos požiūris. Kaip ir tai, kad rusiškai kalbanti pietinė ir rytinė Ukraina yra rusiškos, rusų apgyvendintos žemės. Tai, ką jie turi omenyje vartodami žodį rusiškas („rosiskij, rosijanin“), yra Rusijos pilietis. Tačiau tai taip gali reikšti rusakalbį arba rytų slavą.
Iš viso yra trys reikšmės, trys žmonių grupės. Rusakalbiai yra laikomi rusais. Ukrainiečiai ir rusai yra viena tauta ir Ukrainos rusakalbiai yra ypatingai rusai. Man tai visuomet buvo įdomu. Aštuoniasdešimtaisiais aš, kaip studentas, buvau gana aktyvus, juoksitės, kontrabandininkas. Pervežinėjau dalykus į Sovietų Sąjungą ir tokiu būdu mokėjau už savo studijas. Ukrainiečių diaspora šituose reikaluose labai artimai dirbo su Baltijos valstybių diaspora. Bet mes niekada nebendradarbiaudavome su rusų diaspora, nes joje dominavo rusai nacionalistai. Dauguma jų palankiai žiūrėjo į Staliną.
Tais laikais Stalinas buvo laikomas „biču“, laimėjusiu Didįjį tėvynės karą, pastačiusiu galingą, branduolinę, prieš Vakarus sugebančią atsilaikyti Sovietų Sąjungą. Toks požiūris Rusijoje dominuoja ir šiandien. Tuo tarpu ukrainiečiai ir Baltijos valstybės Staliną matė kaip nusikaltėlį.
Tačiau Stalinas turėjo milžinišką įtaką rusiškam ir sovietiniam mentalitetui. Ir pats Stalinas, ir vėlesni asmenys, valdę Sovietų Sąjungą, tokie, kaip Leonidas Brežnevas, palaikė Stalino kultą daugybę metų. Kultas buvo puoselėjamas ir didžiąją dalį laiko Rusijoje jau po Sovietų Sąjungos griūties.
Nieko stebėtino, kad šiandien į Stalina dauguma rusų žiūri teigiamai.
Dar reikia atkreipti dėmesį į tą „ruskij“ klausimą. Rusai Maskvoje mano, kad jie supranta Ukrainą, bet iš tikrųjų – nė velnio. Sykį Vašingtone, kalbėdamas su amerikiečų pareigūnais, aš pajuokavau, kad jie Ukrainą supranta geriau, negu Rusija. Juk jeigu tu mėgini suprasti šalį per stereotipų prizmę, tau to padaryti niekada nepavyks. Tiek Rusijos politikos strategai, tiek jų žvalgyba blogai suvokė Ukrainą. Tada įvyko Oranžinė revoliucija, po to – Euromaidanas. Šį kartą Rusija paslydo tikėdamasi, kad Naujoji Rusija, regionas Ukrainos pietuose ir rytuose, sutiks karius su duona ir druska. Tai nebuvo tiesa. Rusai, esantys Maskvoje, negali suprasti rusiškai kalbančio Ukrainos patrioto idėjos. Tai jiems paprasčiausiai nesuvokiama, nors pasaulyje egzistuoja aibė tokių situacijų – juk gausu angliškai kalbančių Kanados patriotų.
Aleksandras Solženycinas ir Vladimiras Putinas čia niekuo neišsiskiria. Abudu tiki, kad pietinės ir rytinės Ukrainos teritorijos šiai buvo priskirtos neteisėtai, kadangi ten gyvena rusakalbiai. Tai yra dažna nuomonė.
Šis konfliktas neprasidėjo 2014-aisiais metais. Jau 2008 metais NATO konferencijoje Vladimiras Putinas savo kalboje pareiškė, kad visi rytinės ir pietinės Ukrainos gyventojai yra rusai, nes visi kalba rusiškai. Ir šios žemės Ukrainos sudėtyje yra neteisėtai. Tai nutiko likus šešeriems metams iki krizės.
Rusistai Vakaruose, matantys Ukrainą būtent šitaip, ją supranta klaidingai. Jei manysi, kad šis konfliktas yra tarp Ukrainos ukrainietiškai ir rusiškai kalbančių gyventojų, būsi visiškai neteisus. Jei galvosi, kad rusakalbiai palaiko Vladimirą Putiną – vėlgi – būsi neteisus. Teigdamas, kad tai yra pilietinis
karas, kadangi kariauja rusiškai ir ukrainietiškai kalbantys tos pačios valstybės piliečiai, o ne užsienio jėgos – būsi neteisus. Donbase, Kryme dauguma gyventojų niekada nepalaikė separatistų. Tas skaičius, 96 procentai už prisijungimą prie Rusijos balsavusių Krymo referendume, tėra pokštas. 15 procentų Krymo populiacijos sudaro totoriai, kurie niekada nebūtų balsavę už priklausomybę Rusijai.
1954 metais Krymas buvo duotas Ukrainai, minint ir pagerbiant XVII amžiuje įvykusio Rusijos ir Ukrainos „susijungimo“ jubiliejų. Na, Putinas Krymą atsiėmė, tai ta sąjunga kaip ir baigėsi, ar ne?
Viena iš priežasčių, kodėl ši krizė užsitęs, yra Maskvos noras į valdžią pastatyti tokį ukrainietišką Kadyrovą ar Lukašenko. Tai buvo bandoma padaryti su Viktoru Janukovyčiumi 2014 metais. Tačiau tai buvo neįmanoma jau 2014 metais, o šiandien tai būtų neįmanoma dar labiau. Prorusiškasis flangas Ukrainoje buvo visiškai sunaikintas. Regionuose jis išnyko, komunistų partija buvo uždrausta.
Rusija nori tikėti, kad ukrainiečiai miršta iš nori prisijungti prie rusiško pasaulio, tačiau tai padaryti jiems trukdo Vakarų remiami oligarchai.
Kaip minėjau – taip galvodami jie visiškai nesupranta Ukrainos. Kremlius tikėjosi paremti V. Janukovyčių, papirko šį Euromaidano revoliucijos pradžioje ir tikėjosi, jog 2015 metų rinkimuose jis bus perrinktas, o Ukraina prisijungs prie Eurazijos sąjungos. Vladimirui Putinui tai būtų labai svarbu, mat reikštų, kad buvusios Kijevo Rusios teritorijos, Sovietų Sąjungos slaviškasis centras – Baltarusija, Rusija, Ukraina – taps Eurazijos sąjungos centru.
Tačiau nei V. Janukovyčius, nei Donecko klanas, to padaryti negalėtų, šiandien net labiau, nei prieš kelis metus. Ukrainiečiai juokavo – gal mes Kijeve turėtume pastatyti Putino statulą ir jam pasakyti „ačiū“. Tai nė kiek nestebina. Kiekvienas konfliktas pagreitina tautinės tapatybės formavimąsi. Tai, kas įprastai trunka labai ilgai, gali būti pagreitina karo pagalba. Taip visados nutinka, kad ir per tą pačią Amerikos revoliuciją. Jei iki 2014 metų kritinis požiūris į Rusiją vyravo būtent vakarų Ukrainoje – tokio požiūrio laikosi ir Baltijos valstybės – šiandien tokios nuomonės jau laikosi visa šalis, net Rytų Ukraina.
Šita Stalino sukurta sovietinė mitologija, kad ukrainiečiai ir rusai yra broliškos tautos (broliškos tautos šiaip nepuola viena kitos ir nevagia teritorijų), sugriauta bet kokiu atveju. 1954 metais Krymas buvo duotas Ukrainai, minint ir pagerbiant XVII amžiuje įvykusio Rusijos ir Ukrainos „susijungimo“ jubiliejų. Na, Putinas Krymą atsiėmė, tai ta sąjunga kaip ir baigėsi, ar ne?
Ukrainos tapatybė pasikeitė. Jeigu referendumas dėl NATO narystės vyktų šiandien, daugiau nei 70 procentų balsuotų už. Tai buvo neįmanoma iki 2014 metų. Tuomet palaikančių ir prieštaraujančių narystei skaičius buvo apylygis. Tas pats su Europos Sąjunga. Šiandien dauguma ukrainiečių tokius tikslus mato kaip siekiamybę.
Minsko susitarimas jau mirė. Niekas nenori to pripažinti, bet taip yra. Visi žiūri, kaip situaciją pakreipti savo naudai.
Visa tai pagreitino tautinės tapatybės formavimąsi ir ukrainietiško mentaliteto plėtrą iš vakarų į centrą. 1991 metais jūsų valdžioje atsidūrė opozicija, tuo tarpu Ukraina to padaryti 1991-aisiais nesugebėjo – opozicija nebuvo pakankamai stipri, taigi į valdžią buvo išrinkti komunistai. 2004 metais, Oranžinės revoliucijos metu, Ukraina pagaliau išsirinko opozicijos lyderį, Viktorą Juščenką, nes už jį balsavo šalies vakarinis ir centrinis regionai.
Euromaidano metu toks suvokimas išsiplėtė ir į pietus bei rytus. Daug žmonių, protestuotojų, kurie žuvo konflikto metu, buvo rusakalbiai. Jei atsidurtumėte karo zonoje, jūs pamatytumėte, kad daug rusakalbių, net nacionalistų, savanoriauja Ukrainos pusėje. Vėlgi – žinau, kad rusai turbūt to nesuprastų. Rusakalbis Ukrainos dešinysis jiems – oksimoronas.
Ukrainoje pirmą kartą buvo įvesti dekomunizacijos įstatymai, tokie, kokie jau seniai priimti Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Baltijos valstybėse. Išskyrus galbūt Baltijos valstybes, Ukraina dabar turi laisviausią prieigą prie sovietinių KGB archyvų iš visų buvusių sovietinio bloko šalių. Ir, kaip žinia, labai daug ukrainiečių mato V. Putiną, Rusijos vyriausybę ir dūmą labai neigiamai.
Minsko susitarimas jau mirė. Niekas nenori to pripažinti, bet taip yra. Visi žiūri, kaip situaciją pakreipti savo naudai. Rusija nori pasinaudoti separatistų užimtomis vietovėmis tokiu pačiu būdu, kokiu pasinaudojo Gruzijoje, kad įgautų veto galią centrinėje valstybės valdžioje. Du separatistų laikomi regionai – Donecko ir Luhansko liaudies respublikos – galėtų dalyvauti vidaus ir užsienio politikoje. Joks Ukrainos politikas su tuo nesutiktų. Tai būtų tolygu savižudybei.
Ko gero karas tęsis tol, kol aš būsiu gyvas. Galbūt jūs jo pabaigą ir pamatysite. Jis ryt – poryt niekur nedings. NATO, geopolitika čia yra antraplaniai reiškiniai. Karas sukasi aplink nacionalinį tapatumą. O šis keičiasi labai lėtai. Airija nepriklausoma tapo 1926 metais, tačiau anglai su tuo susitaikė tik per septynis dešimtmečius.
Ko gero karas tęsis tol, kol aš būsiu gyvas. Galbūt jūs jo pabaigą ir pamatysite. Jis ryt – poryt niekur nedings.
Karas nepriklauso nuo V. Putino. Jeigu jis rytoj mirtų, niekas iš esmės nepasikeistų. Daugelis rusų, esančių vadinamojoje opozicijoje, taip pat parodė būtent tokį, rusišką požiūrį į Ukrainą. Nieko keisto. Žmonėms atrodo, kad tai neįprasta, tačiau taip nėra.
Šalia Britų parlamento stovi paminklas Oliveriui Kromveliui. Jis yra britiškosios ir angliškosios parlamentinės sistemos įkūrėjas. Airiams Kromvelis yra nusikaltėlis, nes jis skerdė, žudė ir išnaikino daug airių katalikų. Vienos šalies didvyris gali būti kitos šalies nusikaltėliu. Tu gali būti demokratu namie, tačiau imperialistu svetur. Tokia tendencija yra gana dažna britų istorijoje. Nors Johnas Stewartas Millas buvo demokratas, jis rėmė plėtrą į Juodosios Afrikos teritoriją.
Rusai gali norėti demokratijos namie, tačiau ji gali būti imperialistinė kitur. Ir tai tikrai tinka Krymui. Didžioji dauguma, išskyrus labai nedaugelį – Garis Kasparovas yra viena retų išimčių – remia Rusijos vykdomą politiką Krymo atžvilgiu.
Pasaulis nubudo 2016 metais, kai Rusija prikišo nagus prie JAV rinkimų. Staiga visi suprato, kad V. Putinas jau ilgą laiką tikėjo kariaująs su Vakarais.
Vakarai tai neigė ir tuo netikėjo. Žinote, tik paskaitykite Putino kalbą 2007 Miuncheno saugumo konferencijoje. Jau tada jis atskleidė visas savo kortas.
Taip pat 2007 metais įvyko pirmoji kibernetinė ataka, nukreipta prieš Estiją. Tiesiog Vakarai visa tai ignoravo.
Kai Barackas Obama ir Hillary Clinton 2009 metais mėgino „perkrauti“ santykius su Rusija, bandymas nepasisekė. Iš viso tokių bandymų buvo trys. Ir visi nepasisekė dėl tos pačios priežasties – negalima santykių „perkrauti“, jei viena pusė, šiuo atveju Rusija, teigia, kad pašliję santykiai nėra jos kaltė – tai kitos pusės kaltė ir būtent ta kita pusė turėtų „persikrauti“. Tačiau taip neįmanoma. Norint kažką pradėti iš naujo susitarti privalo abi pusės.
Aš manau, kad visa tai ir toliau tęsis: informacinis karas, programuotojų atakos, kibernetiniai išpuoliai, euroskeptinių jėgų palaikymas. Mano paskutinė pastaba – apturėjome visai smagią dvidešimt penkerių metų pertrauką nuo Šaltojo karo, tačiau tai buvo tik pertrauka, karas taip ir nesibaigė.“
Komentarai
Rašyti komentarą