Noras mažinti strateginį branduolinių ginklų arsenalą vis labiau stringa. JAV tebeturi apie 7100 branduolinių galvučių, iš kurių 1367 paruoštos naudoti bet kurią akimirką. Didžiąją dalį skirtingo galingumo branduolinių užtaisų gali gabenti iš šachtų ar povandeninių laivų paleidžiamos balistinės raketos, mažesnę dalį – bombos. Rusija turi 7300 galvučių, iš kurių apie 1800 yra paruoštos panaudojimui. Be šių dviejų valstybių savo branduolinius arsenalus turi Kinija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Indija, Pakistanas, Šiaurės Korėja ir Izraelis. Galimybę pasigaminti branduolinius ginklus turi arba jos siekia Iranas, Saudo Arabija, Pietų Korėja, Japonija.
Iš pirmo žvilgsnio Šaltojo karo laikus primenančios atviros kalbos apie branduolinių pajėgumų stiprinimą žymi akivaizdų atsitraukimą nuo prezidento Baracko Obamos ir pastarųjų kelių dešimtmečių JAV politikos mažinti branduolinius arsenalus. Kita vertus, ekspertai D. Trumpui priminė įdomų faktą: jo šalis jau dabar pranoksta Rusiją branduolinių ginklų srityje. Tik ne kiekiu, o kokybe, kurios stiprinimu susirūpinta dar B. Obamos valdymo laikais. Bombos, raketos ir galvutės: svarbiausi skirtumai Visuomenėje iki šiol vyrauja požiūris, jog branduolinis ginklas – tai tiesiog atominė bomba, panaši į tą, kuri buvo numesta ir susprogdinta virš Hirošimos 1945 metais. Iš tikrųjų šiais laikais didžiąją dalį branduolinio arsenalo tiek JAV, tiek Rusijoje sudaro ne bombos, o raketos – tarpžemyninės bei sparnuotosios su branduoliniais užtaisais. Dalis raketų yra laikomos stacionariose šachtose, kita dalis – sunkiai susekamuose povandeniniuose laivuose arba Rusijos atveju – mobiliuose paleidimo įrenginiuose. Paleidus raketą, į taikinį krenta ne ji, o tik pati branduolinė galvutė. Ir tik mažoji dalis branduolinių užtaisų yra bombos, kurias turi numesti specialūs lėktuvai, priskridę arti taikinio. Be to, skirtingai nei pirmosios atominės bombos, šiuolaikiniai užtaisai arba tiesiog branduolinės galvutės yra gerokai mažesnės – maždaug žmogaus dydžio ar dar mažesnės. Paprastai branduolinės galvutės skirstomos pagal galią. Pavyzdžiui, Hirošimos bombos galia prilygo 15 kilotonų, Nagasakio – 20 kilotonų, o galingiausias kada nors detonuotas termobranduolinis užtaisas – 1961 metais susprogdinta 50 megatonų galios „caro bomba“ buvo 1570 kartų galingesnė už abi pirmąsias kartu sudėjus.
Šiuolaikiniai branduoliniai yra ne tokie galingi. Pavyzdžiui, standartinių, JAV branduolinės galvučių W76 ir W88 galia siekia atitinkamai nuo 100 iki 475 kilotonų. Tokios galvutės montuojamos ant tarpžemyninių raketų „Trident II“, kurių vienas iš 16 JAV turimų „Ohio“ klasės povandeninis laivas gali paleisti 24. Vienoje raketoje gali būti iki 8 skirtingos galios galvučių, kurių kiekviena užprogramuota sunaikinti skirtingą taikinį. Ir nors oficialiai nepripažįstama, manoma, kad tiek JAV, tiek Rusija turi išlaikiusios raketas su užtaisais, kurių galia siekia bent kelias megatonas – tokie galingi užtaisai skirti ypač svarbių, didelių ir apsaugotų objektų naikinimui. Mažesniems objektams naikinti skirti taktiniai branduoliniai ginklai, pavyzdžiui branduolinė bomba B61, kurios užtaiso galia siekia nuo 0,3 iki 340 kilotonų. Bet kuriuo atveju, branduolinis sprogimas apgyvendintoje vietovėje sukeltų katastrofiškas pasekmes ir milžinišką aukų skaičių. Dar pernai Vilniuje viešėjęs Norvegijos gynybos tyrimų instituto vyriausiasis mokslininkas dr. Steinaras Hoibratenas parodė ir kraują stingdančias vizualizacijas, kas nutiktų, jei Rusija detonuotų branduolinį užtaisą virš Vilniaus. Pirmojoje vizualizacijoje rodomas nedidelės, 1 kilotonos galios sprogmens detonacija žemės paviršiuje, kai epicentras yra Katedros aikštė. Ugnies kamuolys sunaikintų viską 500 metrų atstumu, o smūgio žalą pajustų ir už 1,5 km esantys asmenys. Be to, į orą pakiltų radiacija užterštos nuolaužos ir užkrėstų aplinkines teritorijas. Toks paviršinis sprogimas dažniausiai yra specialiųjų tarnybų košmaras, mat baiminamasi, kad sunkvežimyje paslėptą nedidelės galios branduolinį užtaisą gali detonuoti teroristai. Tuo metu 600 metrų aukštyje susprogdintas 20 kartų galingesnis užtaisas, pranokstantis 1945-siais metais virš Hirošimos susprogdintos atominės bombos galią, anot S. Hoibrateno, iš karto nušluotų visą Senamiestį, o smūgio žala pasiektų pastatus, esančius už 5,6 km, pavyzdžiui, oro uostą.
Ruošiasi juodžiausiam scenarijui
Iki šiol karo metu branduoliniai ginklai buvo panaudoti tik du sykius – 1945 metais virš Hirošimos ir Nagasakio. Šaltojo karo laikais nesyk pasitaikė situacijų, kai pasaulis stovėjo ant branduolinio karo slenksčio – 1962-siais Kubos krizės metu, 1983 metais per NATO pratybas „Able Archer“. Tačiau savaime branduoliniai ginklai buvo ir tebėra ne tiek karo ginklas, kiek atgrasomoji priemonė. Vadinamoji abipusio susinaikinimo koncepcija numato, jog tokios šalys, kaip JAV į Rusija turi pakankamai branduolinių ginklų, kurie užtikrintų, jog užpultoji šalis galėtų suduoti triuškinantį atsakomąjį smūgį. Šį priežastis bei milžiniškų nuostolių tikimybė užtikrina pusiausvyros palaikymą bei branduolinių ginklų nenaudojimą. Vis dėlto galimas branduolinių ginklų panaudojimas išlieka realybe. Ir ne tik pastaruoju metu, kai paaštrėjusi įtampa tarp Rusijos ir Vakarų paskatino kalbas apie naują konfliktą. Atsitiktinio branduolinio karo tikimybė, kai dėl techninės ar žmoniškosios klaidos gali būti paleistos raketos tebėra realus scenarijus, kuriam ruošiasi branduolinės šalys. Pavyzdžiui, pernai spalį visoje Rusijoje tris dienas vyko pratybos, kuriose, kaip pranešama, dalyvavo net 40 mln. žmonių, iš jų – per 200 tūkst. įvairioms tarnyboms priklausančių gelbėtojų, kitų pareigūnų, 50 tūkst. technikos vienetų. Rusijoje pastaraisiais metais jau vyko kelios panašios parengiamosios pratybos, skirtos civilinės valdžios atstovams – sulaukę pavojaus sirenos apie neišvengiamą antskrydį skubiai evakuotis į bunkerius mokėsi Rusijos parlamentarai, kiti valdininkai.
Be to, Rusijoje pastaruosius keletą metų sparčiai statomi nauji bunkeriai, turintys apsaugoti nuo branduolinių atakų. Juose įkuriami strateginių šalies pajėgų valdymo centrai ir saugios gyvenamosios patalpos Rusijos valdžios atstovams. Panašūs, tik gerokai kuklesnio masto mokymai pastaraisiais metais vyko ir JAV, Vokietijoje, kitose NATO šalyse. Toks pasiruošimas vykdomas neatsitiktinai, mat be atsitiktinio branduolinio karo iki šiol išliko konflikto eskalacijos bei pirmojo smūgio scenarijai. Pirmasis ypač pastebimas Rusijoje, mat Kremlius taktinio branduolinio ginklo panaudojimą yra įtraukęs į savo karinę doktriną ir netgi išbandęs panaudojimo scenarijus pratybose, tokiose, kaip „Zapad“. Be to, Rusijos Vakarinės karinės apygardos raketiniai daliniai, ginkluoti kompleksais „Iskander“ vien pernai surengė kelias pratybas, kurių metu imituoti smūgiai priešininko vadavietėms, oro uostams. „Iskander“ raketos gali gabenti ir 80 kilotonų galios branduolinį užtaisą. Tačiau ekspertai įspėja, kad nors Rusija gerokai garsiau plyšauja apie „analogų pasaulyje neturinčias ir visas gynybos sistemas įveikti galinčias sistemas“, būtent JAV, regis, įgijo pranašumą, kuris amerikiečiams suteikia daugiau galimybių antrojo scenarijaus – pirmojo smūgio metu.
Nutylėtas JAV pranašumas
Leidinys „Bulletin of the Atomic Scientists“ jau kelis dešimtmečius analizuoja pasaulio branduolinių galių veiksmus, nagrinėja naujausią branduolinę ginkluotę, įspėja apie pavojų, kurį kelia šie masinio naikinimo ginklai. Leidiniui rašantis Amerikos mokslininkų federacijos branduolinės informacijos projekto direktorius Hansas M. Kristensenas atliko išsamią analizę, kurios išvados gali nustebinti ir patį D. Trumpą. Anot H. K. Kristenseno, dar B. Obamos administracijos pradėta JAV branduolinių ginklų modernizavimo programa visuomenei pristatoma kiek netiksliai. Tai nėra tik abstrakčių, neįvardytų „galimybių išplėtimas ir didesnio saugumo užtikrinimas“. „Iš tikrųjų ši modernizavimo programa yra revoliucinė: naujos technologijos ypač išplės JAV balistinių raketų arsenalą“, – teigė H. K. Kristensenas. Anot eksperto, šiuo metu modernizuojant dislokuotų balistinių raketų efektyvumas išauga tris kartus. Naujovė pradėta diegta dar 2009 metais, kai JAV laivynas savo branduolinėse galvutėse W76-1/Mk4A įdiegė naują „supersprogdiklį“. Pastarasis branduolinę galvutę detonuoja tokiu būdu, kad užtaisas sprogsta optimaliame aukštyje. Ir nors pačios „Trident II“ raketos taiklumas nekinta – siekia maždaug 100 metrų, galimybė sunaikinti taikinį išauga nuo 83 iki 99 procentų. Pabrėžtina, kad taikiniais pirmiausiai laikomi ne civiliai ar dvigubos paskirties, o kariniai objektai – stacionarios priešininko strateginės pajėgos, pavyzdžiui šachtose esančios Rusijos raketos SS-18 „Satan“ su branduoliniais užtaisais. Tokių raketų Rusija turi 136, o kiekviena raketa gali gabenti iki dešimties užtaisų. Anot H. K. Kristenseno, vien JAV laivynui užtektų iššauti raketas su 54 proc. užtaisų ir šachtose esančio Rusijos branduolinio arsenalo tiesiog neliktų. Mat jei iki šiol visos JAV branduolinės galvutės buvo užprogramuotos detonuoti tame pačiame aukštyje, nepaisant nuo taikinio buvimo vietos, tai dabar galvutės gali detonuoti optimaliu kampu taip, kad taikiniui būtų padaryta maksimali žala.
Tai reiškia, kad taikiniui sunaikinti užtenka ir mažesnės, 100 kilotonų galios galvutės, pavyzdžiui W76-1/Mk4A, kurios sumontuotos ant tarpžemyninių raketų „Trident II“. Anksčiau tokios galimybės šios galvutės neturėjo. „Iš pirmo žvilgsnio nesusipažinusiam asmeniui gali pasirodyti nedidelė, nereikšminga naujovė. Tačiau iš tikrųjų sprendimų priėmėjai JAV ir užsienio šalyse dar nesuvokia šio revoliucinio sprendimo poveikio bei galimybių pasaulio saugumui“, – sakė H. K. Kristensenas. Anot eksperto, tai reiškia, kad vienam taikiniui sunaikinti reikėtų tris kartus mažiau galvučių nei anksčiau, o tai leistų sutaupyti raketų ir išplėsti taikinių sąrašą – pavyzdžiui pirmuoju smūgiu didesnės galios (475 kilotonų) galvutės galėtų sunaikinti išankstinio perspėjimo radarus. Skirtingai nei JAV, Rusija neturi kosminių pajėgumų, kuriais realiuoju laiku fiksuotų balistinių raketų paleidimus – šios išankstinio perspėjimo sistemos funkcijas Rusijoje atlieka antžeminiai radarai. Vienas tokių yra Lietuvos pašonėje – Kaliningrado srityje. Jeigu JAV turimomis priemonėmis išankstinį perspėjimą apie tarpžemyninių raketų paleidimą iš šachtų galima fiksuoti likus 30 minučių iki smūgio, Rusijos radarų galimybės yra dvigubai menkesnės – vos 15 minučių. Tarp kitų taikinių būtų vadavietės bei Rusijos mobilios tarpžemyninių balistinių raketų sistemos, tokios, kaip „Topol-M“ bei „Jars“ ar juo labiau kuriamos naujosios „Sarmata“, kurios bus laikomos šachtose. Nepaisant to, kad dalis balistinių raketų yra mobilios – jas gabena milžiniški sunkvežimiai, jų dislokacijos vietos yra žinomos, o atsilaisvinus didesnės galios JAV branduoliniam arsenalui, tikėtinas masinis smūgis mobiliems įrenginiams.
Tiesa, H. K. Kristensenas pripažįsta, kad tokiu atveju JAV išties turėtų imtis išdegintos žemės taktikos – daugiau nei 400 kilotonų galios galvutėmis būtų užmėtyti ištisi plotai, kur yra „Topol M“ ar kitos mobilios sistemos. O toks scenarijus neabejotinai reikštų ir milijonų civilių žūtį. Be to, liktų dar viena problema – Rusijos strateginės aviacijos bei svarbiausia – sunkiai susekamų povandeninių laivų, galinčių gabenti branduolinius užtaisus, sunaikinimas. Pirmuoju atveju milžinišką pranašumą ore turinčioms JAV neturėtų kilti didelių problemų, tačiau povandeninių laivų medžioklė yra nesibaigiantis katės žaidimas su pele. Rusija turi 18 povandeninių laivų, vadinamų atomlaiviais, kurie gabena tarpžemynines raketas su branduoliniais užtaisais – iš viso virš 500 galvučių. Tiesa, vienu metu patruliuoja arba staigiai išplaukti į raketų paleidimo zoną gali maždaug trečdalis tokių laivų. JAV povandeninio laivyno atakos laivų pagrindinė užduotis jau kelis dešimtmečius nesikeičia – potencialaus priešininko atomlaivių sekimas, o jei reikia – medžioklė ir sunaikinimas. Bet net ir prasprūdus keliems rusų atomlaiviams bei paleidus raketas, lieka kitas JAV privalumas – priešraketinės gynybos skydas. Ir nors amerikiečiai neigia, kad šis AEGIS sistema pagrįstas skydas, kurio esmė – priešraketinės raketos SM-3, kurių naujausių versijų JAV, tikėtina turės nuo 500 iki 700 vienetų, nukreiptas prieš Rusiją, Kremlius dėl to nė kiek neabejoja.
Negali leisti net teorinio pranašumo
Rusijos baimė, kad JAV priešraketinės gynybos sistema gali numušti rusų balistines raketas, o kartu su modernizuotomis JAV branduolinėmis galvutėmis tai gali privesti prie pirmojo smūgio, anot H. K. Kristenseno, yra pagrįsta. Ir nors ekspertas pabrėžia, kad visi svarstymai apie branduolinį apsikeitimą tėra teoriniai, juo labiau, kad sunku numatyti visas aplinkybes bei pasekmes net po vieno užtaiso detonavimo. Net jei JAV surengtų pirmąjį smūgį ir sunaikintų 99 proc. Rusijos branduolinio arsenalo, to 1 procento užtektų milžiniškos žalos padarymui, kai JAV pasiektų atsakomojo smūgio banga. Be to, laimei kol kas sunku įsivaizduoti ir realią situaciją, kai JAV pirmuoju smūgiu smogia Rusijai savo branduoline galia. Tačiau vien pačios galimybės egzistavimas Kremliuje kelia paniką. Mat, net kai branduolinis karas tarp dviejų ar daugiau valstybių tėra teorija, kuria politikams spekuliuoti yra neatsakinga, analitikai negali nereaguoti į pasikeitimus. Į teorinius scenarijus jie žiūri paprastai – kaip į matematinius modelius. Jei vienas modelis parodo teorinį atsilikimą, aukščiausioji karinė bei politinė vadovybė gali priimti atitinkamus sprendimus. Todėl, anot H. K. Kristenseno, vien tokių naujų technologijų įdiegimas didina atsitiktinio branduolinio karo riziką – žinodama apie naujas JAV technologijas ir kol kas neturėdama masiškai, o ne vienetiniais, parodomaisiais modeliais gaminamų atsako priemonių, Rusija gali tiesiog padidinti savo strateginių pajėgų parengtį. Tokiomis padidintos parengties sąlygomis vienintelės klaidos kaina gali būti sunkiai prognozuojama. Kita vertus, Rusijos sprendimas toliau tobulinti savo branduolinius pajėgumus, viešai pristatyti netgi 100 megatonų galios torpedas, kurios skirtos JAV Rytinės pakrantės sunaikinimui, rodo tradicinę kryptį: Kremlius atvirai demonstruoja norą veltis į naujas ginklavimosi varžybas, net ir žinant, kuo baigėsi ankstesnės – šalies bankrotu bei subyrėjimu.
Komentarai
Rašyti komentarą