Kerstin Holm 22 metus dirbo vieno iš didžiausių ir įtakingiausių Vokietijos laikraščių – „Frankfurter Allgemeine“ – korespondente Rusijoje. Nuo 2013 metų rugsėjo 1-osios ji vėl dirba savo gerbiamo laikraščio redakcijoje Frankfurte, rašo „politdengi.com.ua“. Kolegos paprašė „repatriantės“ parašyti apie tai, kaip jai po 22 metų atrodo „pirmasis vokiškas ruduo“.
Laikraštyje paskelbtas straipsnis „Mano vokiškas ruduo“ turėjo didelį atgarsį – pasak pačios K.Holm, atsiliepimų buvo „tiek daug, kaip niekada“. „Pirmas dalykas, kurio tu atsikratai palikdama Rusiją – tai paranoja...
Po dvidešimt dvejų Maskvoje praleistų metų aš pamažu priprantu prie gryno oro, švelnaus klimato ir nesibaigiančio „pereinamojo sezono“. Aš nebeturiu užslėptos baimės, atsitiktinai sutiktų žmonių geranoriškumas, moterys, apsirengusios laisvai ir su fantazija, tvirtai suręsti namai ir geri keliai – visa tai man kelia tiesiog euforiją.
Pagyvenusi vaisių prekeivė nesistengia bet kokia kaina įpiršti savo prekių. Jauna mama nebijo, siųsdama per gatvę savo sūnų nupirkti laikraštį iš kiosko... Ir iš tolo Rusija atrodo tarsi tyčiojimasis iš bet kokių efektyvumo motyvų.
Man daro įspūdį vokiečių policininkų išvaizda. Atrodo, kad čia, Vokietijoje, jie iš tiesų tarnauja viešosios tvarkos palaikymo labui. Pokalbį su vokiečių policininku – į kurį aš įsitraukiu pasitaikius kiekvienai patogiai progai – galima laikyti viena iš susipažinimo su kultūra formų.
Rusijoje bendravimo su policininku taisyklės tokios: į visus klausimus atsakinėti trumpai ir korektiškai, bendravimą sutrumpinti iki minimumo, niekada nepradėti pokalbio pirmam.
Vienas mano draugas vokietis išvedė paradoksalią formulę: kaip miestas Maskva, apskritai imant, yra saugesnė, negu Paryžius ar Niujorkas. Bet užtat čia iš tikrųjų pavojingi policininkai. Kitas mano pažįstamas, amerikietis, kurį vieną kartą iškratė rusų policininkas ir pasisavino jo grynuosius pinigus, nuo to laiko, pamatęs tvarkos sergėtoją, pereina į kitą gatvės pusę ir bėga neatsigręždamas.
Kuo daugiau aš rašiau apie Rusiją, tuo aiškiau man darėsi, kad aš niekada negalėsiu suprasti šios šalies. Bet aš išmokau elgtis adekvačiai, kaip antilopė savanose. Negali tikėtis, kad šaligatviai bus lygūs ir saugūs. Negali tikėtis, kad iškabos, kurios yra ant pastatų, turi bent kokį ryšį su tuo, kas yra viduje. Tačiau gali tikėtis, kad tavo išvaizda gali pasirodyti provokuojama kokiam nors ypač jautriai reaguojančiam sutiktajam. Tu mokaisi tramdyti savo mimiką. Tu mokaisi stebėti supantį pasaulį iš šalies ir iš karto vertinti, ar kas nors nenusižiūrėjo tavęs kaip grobio.
Rusijos gatvėse – savanų platybėse, kuriose klajoja pulkai automobilių, reikia itin saugotis jaunuolių degančiomis akimis: kol jūs detaliai aiškinsite vienam, kaip nuvažiuoti iki Raudonosios aikštės, kitas, jo draugas, mikliai pavogs jūsų rankinuką.
Bet didžiausias pavojus – tai užsislėpę, tykantys pasaloje medžiotojai: alkani policininkai, kupini vilties, kad nuo jūsų trenkia alkoholiu, kad jūs važiuojate svetimu automobiliu neturėdami įgaliojimo ar darote dar ką nors panašaus ir, svarbiausia, kad jūs neturite laiko. Šansas, kad įkliuvęs nusidėjėlis pamėgins įkaltinti juos korupcija, minimalus. Tik tas, kas elgiasi nuoširdžiai ir korektiškai, nors šiek tiek žino įstatymus ir laikosi taip, tarsi jam visiškai nėra kur skubėti, turi galimybę būti paleistas – juk laikas, kurį teks sugaišti tąsantis su tokia auka, neproporcingas grobiui.
Aš nežinau, kaip erdvė – kaip mus to moko fizika – gali būti iškreipta. Man taip pat sunku suvokti, kaip laikas gali tapti rutuliu pagal kompozitoriaus Berndo Aloiso Zimmermanno suvokimą. Tačiau aš galiu asmeniškai paliudyti, kad Rusijoje, jeigu žiūrėsime iš paprasto mirtingojo perspektyvos, erdvė iš tikrųjų yra iškreipta, o laikas iš tikrųjų yra kažkoks raizginys.
Kiekvienas, kuris bando fiksuoti Rusijos istoriją, vadovaudamasis Hegelio filosofija, kaip kažkokį tiesiškai besivystantį, judantį į priekį veiksmą, nesupranta jos esmės. Nė viena epocha čia neužbaigiama, nė viena problema nesprendžiama. Klausimas apie tai, ar Petro Didžiojo reformos, užtikrinusios šaliai modernizaciją ir suklestėjimą, buvo vertos daugybės baudžiauninkų gyvybių, kuriomis teko apmokėti caro megaprojektus, iki šių dienų neprarado savo aktualumo ir toliau yra aptarinėjamas.
Vokietijoje pasaulis atrodo metrinis, kvadratinis. Laikas eina tolygiai, pagal tiesinės priklausomės dėsnį. Čia mokomasi iš praeities klaidų, tuo pačiu visiems laikams su ja atsisveikinant. Netgi erdvė čia juntama tarsi padalyta į kvadratus nematomomis linijomis.
Įstatymai čia yra tam, kad būtų vykdomi, kaip viešasis transportas – tam, kad užtikrintų gyventojų judėjimą. Įstatymai – ne ganytojų lazdos, kuriomis tie ganytojai grasina žmonių pulkams, kad paragintų būti paklusniems. O liūnai pagarsėję prasti, bjaurūs keliai ir toks pat viešasis transportas Rusijoje yra tarsi gyventojams skirtos grandinės. Ypač mažų gyvenviečių žmonės jomis prikaustomi prie savo gyvenamosios vietos.
Tarptautiniai miesto plėtros ir gatvių planavimo specialistai ne kartą atkreipė dėmesį, kad Maskvos gatvių važiuojamosios dalies plotas neproporcingai mažas lyginant su bendru miesto plotu (jeigu palyginsime su dideliais Vakarų miestais).
Šį neatitikimą dar pagilina Rusijos miestų projektuotojų didelis noras turėti aštuonias vienos krypties eismo juostas be galimybės padaryti posūkį: dėl šios priežasties norint Maskvoje nusigauti iš pukto A į punktą B tenka nuvažiuoti kur kas daugiau kilometrų, negu bet kuriame kitame pasaulio mieste.
Vienas aukštas policijos pareigūnas kartą atvirai pasakė radijo stoties „Echo Moskvy“ eteryje, kad Maskvos transporto politikos oficialus tikslas yra iki minimumo sumažinti atskirai paimto vairuotojo teisę atlikti manevrą. Šios taktikos tikslas pasidaro aiškus tuomet, kada policijos automašina, kurios niekuomet nesimato amžinai užkištose sankryžose, labai greitai sustabdo eismą bet kurioje gatvėje, kad praleistų Rusijos politiką formuojančių aukščiausiųjų ganytojų koloną, kuri lekia pro šalį 200 km per valandą greičiu, įsijungusi blykčiojančius žibintus.
Tas ilgas valandas, kurias reguliariai leisdavau Maskvoje tose dirbtinėse spūstyse, skambant suirzusių žmonių leidžiamų automobilių sirenų kakofonijai (aš, aišku, tokiuose koncertuose irgi dalyvaudavau), aš tiesiog fiziškai jaučiau, kaip šiai sistemai nusispjauti į nesuskaičiuojamą daugybę „žmogaus darbo valandų“, kurios ištrinamos iš darbo ir gyvenimo laiko.
Kokia represinė bebūtų buvusi senoji Sovietų Sąjunga, joje vis dėlto buvo tikėjimas žmogumi arba jo „produktyvumo potencialu“. Jau pats masinės inžinieriaus profesijos paplitimas Sovietų Sąjungoje rodė, kad yra nors teorinis tikėjimas galimybe sukurti gerus tėvyninius automobilius, automagistrales, statybos mašinas, ir t.t.
Būdamas šiandieniniu „spūstyje stovinčiu piliečiu“ supranti, kad civiliai gyventojai ekonomikos ir karinės strategijos požiūriu sudaro greičiau parazituojančią grupę, reiškiančią pretenzijas į pajamas, gaunamas pardavus naudingas iškasenas. Tai duoda atsakymą į mįslę, kodėl pačių pompastiškiausių rūmų ir aikščių statybai ar apdailai Maskvos centre naudojamas brangus granitas ar marmuras būna taip bjauriai apdirbtas: ekonominės maitinimo grandinės viršutiniame gale esantys valdantieji sluoksniai vertina medžiagą, bet ne žemos kvalifikacijos beteisių imigrantų darbą.
Koks kontrastas su vokiška statybų kultūra, su visomis tomis durų rankenomis, vyriais, grindjuostėmis ir spyriais, kurių sukūrimas ir pritaikymas pagal paskirtį vykdomas su jaudinančiu funkcionalumo patosu!
Pavyzdžiui, Frankfurte, priešais Senąją operą, yra nuostabus mažas parkas su nedidele kolonada. Kolonos ištašytos iš paprasto kalkakmenio, bet su tokiu amatininkišku tobulumu, kad mano širdį užlieja šiluma, ir ji tiesiog ima džiūgauti nuo patriotinių jausmų!
Kaip dažnai aš galvodavau apie šį kuklų šedevrą, apžiūrinėdama kruopščiai nupoliruotas, bet grubiai aptašytas ir kreivai sustatytas marmurines plokštes Maskvoje – vaizdas, nuo kurio man akyse kaupdavosi ašaros. Aš esu įsitikinusi, kad Europos demokratija apskritai ir Vokietijos ypač yra neatskiriamai susijusi su darbo, amato plačiąja šio žodžio prasme, kultūra.
Dirbdama šalyje, kur daugelis aukščiausios kvalifikacijos mokslininkų, muzikantų ir toliau už savo darbą gauna, kaip sakoma Vokietijoje, „virtą kiaušinį ir sumuštinį“, aš negalėjau neatrodyti sau panaši į tokią Holšteinų veislės juodmargę karvę. Šios veislinės karvės išgyvenimą stepėje užtikrinti nelengva, bet ją visaip šėrė ir lepino, o ji atsidėkodama duodavo ypač vertingo pieno – tai yra, daug vitaminų turintį kultūrinės žurnalistikos produktą. Šis pienas turėjo paklausą karvės tėvynėje.
Beje, pati paklausa temoms iš gana menkai težydinčių Rusijos kultūrinio gyvenimo laukų galima tik klestinčios ir plačiašakės kultūros sąlygomis, kultūros, atitinkančios Šilerio dvasią ir galinčios semti malonumą iš šių „tragedijos vaisių“.
Rusijoje stipresniojo teisė jaučiama visur ir yra absoliučiai neužmaskuota. Motinos Žemės viduriai išpardavinėjami už skatikus, ir tik stipriausias užsitikrina sau pajamų liūto dalį. Visa, kas vertinga – humaniškumas, atjauta, tikrasis menas ir mokėjimas jį vertinti – įmanoma tik nuolatinio pasipriešinimo sąlygomis. Ir visada tai būna asmeninis atskiro individo žygdarbis. Pavyzdžiui, aš turiu pažįstamą gydytoją, kuri nemokamai operavo moterį, neturinčią pinigų susimokėti už gydymą.
Arba konservatorijos profesorių, rengiantį aukščiausio lygio avangardinės muzikos koncertus ir reikalaujantį, kad jie būtų nemokami studentų ir šiuolaikinės muzikos entuziastų labui. Tokie žmonės užgyvena sau tik nemalonumų. Ant gydytojos pyksta ligoninės kolegos, ant profesoriaus – jo konservatorijos koncertinis skyrius. Visi jie, suprantama, norėtų užsidirbti pinigų.
Rusija su jos nedailumu kai kada man primena stumbrą, kuris neduoda pieno, ir apskritai atrodo tarsi tyčiojimasis iš bet kokių efektyvumo motyvų.
Technologinis modernizmas tik nuodija jį. Jis chroniškai serga. Galimas daiktas – nepagydomai. Jis niekada nematė iš karvidės vidaus kitos supervalstybės, o istorijos štormai dėl geografinių ir klimatinių priežasčių visą laiką siautėjo virš jo galvos ypač žiauriai. Dėl to jis išsiugdė laukinę jėgą ir puikią uoslę, nereikalingas labiau išsivysčiusiems jo gentainiams, su kuriais likimas pasielgė palankiau. Šioje gyvenimo tiesoje slypi jo žavesys, kuriam neįmanoma atsispirti.
Aš žinau, kad tik nedaugelis gali įvertinti šį žavesį. Žinau, bet, jeigu sąžiningai, iki šiol negaliu to suprasti.
Komentarai
Rašyti komentarą