Marius Ėmužis
Šis tekstas publikuojamas žurnale "Naujasis Židinys - Aidai".
Apie pokario metų Kaliningrado srities, tariant lietuviškai – Karaliaučiaus krašto prijungimą prie Lietuvos jau senokai sklando gandai. Vieni keikia Lietuvos komunistus, neva atsisakiusius prisijungti didelę dalį Rytprūsių – juk dabar Lietuva turėtų nemažą pramoninį regioną, dar vieną neužšąlantį uostą Baltijos jūroje, būtų galima rimčiau įpaveldinti Mažosios Lietuvos palikimą.
Kiti gi porina apie tautines problemas, kurios grėstų Lietuvai atgavus nepriklausomybę: turėtume lietuvišką Padniestrės, Abchazijos, o „geriausiu“ atveju – Krymo variantą. Skeptikai geru nemini ir Kaliningrado ekonomikos bei karinių poligonų suniokoto kraštovaizdžio.
Mįslingas šis klausimas ir Lietuvos istorikams bei publicistams. Vienoje jau senokai vykusioje konferencijoje Antanui Kulakauskui pasisakius Rytprūsių prijungimo klausimu, buvo atkreiptas dėmesys, kad kažkur yra Povilo Pakarklio rašyta išvada šiuo klausimu, o Kulakauskas atsakė tokio dokumento nežinąs.
Konferencija įvyko dar 1996 m., nuo to laiko istorikai nesėdėjo vietoje: ir Pakarklio „išvadą“ rado, ir apie galimą Rytprūsių prijungimą šiek tiek parašė, tačiau nei kalbamos problemos, nei jos šaltinių detalios analizės nėra.
Rašiusių apie Kaliningradą, jo istoriją ir šias dienas, daug. Vien publicistinių straipsnių, parašytų sovietų Lietuvoje, išeivijoje ir po nepriklausomybės atkūrimo, per šimtą. Mažosios Lietuvos reikalų taryba viena pirmųjų išleido specialų leidinį Kaliningrado problematikai apžvelgti.
Veikalo pavadinimas sufleruoja, kad bus siekiama apžvelgti Karaliaučiaus priklausomybės problemą, iškilusią po Potsdamo konferencijos, tačiau knyga tėra gana politizuotas įvairių straipsnių ir pasisakymų rinkinys.
Panaši yra ir Vytauto Landsbergio knyga, visų pirma nukreipta į opias eksklavu tapusio Karaliaučiaus problemas.
Kionigsbergo–Karaliaučiaus–Kaliningrado tapatybes sklaidančioje poleminėje literatūroje paminėtinas Raimundo Lopatos tyrimas, siekęs išsiaiškinti, kodėl Rusija nutraukė sovietinę tradiciją skaičiuoti Kaliningrado istoriją tik nuo 1945 m. ir šventė miesto įkūrimo 750-metį.
Nuo to neatsiejami ir autoriaus pasvarstymai įvairiomis Rytprūsių istorijos temomis. Panaši, tačiau nepretenduojanti į publicistinį (kur jau ten mokslinį) tyrimą ir Arvydo Juozaičio knyga, kurioje autorius sutelkia ir aprašo skirtingas Kaliningrado istorines atmintis ir savo pastebėjimais bando paaiškinti jų kolizijas.
Kaliningrado istorijos problemą į mokslinį diskursą perkėlė Klaipėdos universiteto publikacija. Nors jos tikslas turbūt buvo pabandyti istoriografiškai susieti istoriškai neatsiejamų Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštų istoriją, tačiau galima konstatuoti, kad pavyko patiekti tik padriką straipsnių rinkinį. Tiesa, čia pirmą kartą publikuojami su šiame rašinyje nagrinėjama problema susiję dokumentai.
Atskirai paminėtinas Česlovo Laurinavičiaus straipsnis, apžvelgiantis Kaliningrado srities problemą iš istorijos perspektyvos, neatsisakant svarstyti ir prijungimo prie Lietuvos klausimą.
Minėtame pasisakyme Kulakauskas teigė: „kalbama, kad Kaliningrado sritį prijungti prie LSSR yra siūlęs Nikita Chruščiovas šeštojo dešimtmečio antroje pusėje. [...] Bet apie tai kol kas jokių konkrečių faktų nežinoma“.
Dokumentus šiuo klausimu rado Arūnė Arbušauskaitė su Alvydu Nikžentaičiu, minėtame Klaipėdos universiteto leidinyje parengę šaltinio publikaciją, tačiau patys analizės nesiėmė. Taigi gavosi taip: tekstai parašyti dar nežinant vieno ar kito šaltinio, o šaltinius9 aptikus jie neanalizuojami ir tekstai neberašomi.
Stalino dosnumo apakinti: 1944 metų planai
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje per Rytų ir Vidurio Europą ritantis frontui politikai jau dėliojo būsimos Europos ribas. Visose sąjungininkų konferencijose, nuo Teherano iki Potsdamo, buvo dalijamasi teritorijomis ir įtakos sferomis. Ryškiausiai čia švietė Lenkijos klausimas – kokiose ribose atkurti nepriklausomą Lenkiją.
Svarbus šis klausimas buvo ir lietuviams, nes lietė Vilniaus problemą. Vakarų valstybės savo sąjungininkei ir vienai pirmųjų karo aukų Sovietų Sąjungai nieko negailėjo, o ši kėlė konkrečius reikalavimus, tarp kurių išsiskyrė būtinybė turėti Baltijos jūroje neužšąlančius Mėmelio ir Kionigsbergo uostus.
Pasak Česlovo Laurinavičiaus, dar 1941 m. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Anthony Edenas pateikė sovietams projektus, pagal kuriuos Rytprūsiai turėję atitekti sovietams, jeigu Vilnius liktų Lenkijai. Panašu, kad šie planai taip ir liko popieriuje, o 1944 m. Vilniaus priklausymo Lietuvai klausimas jau nebuvo toks opus kaip visą tarpukarį.
Nors lenkai siekė Vilniaus, ir net buvo iškėlę savo vėliavą Gedimino pilies bokšte, lemiamas balsas jiems nepriklausė. Antanas Sniečkus, susitikęs su dailininkais 1973 m. savo gimtadienio proga pasakojo, kad 1944 m. liepą ar rugpjūtį jis kalbėjęs su Josifu Stalinu apie Vilnių, ir neva šis liepęs „respublikiniams valdžios organams kurtis Vilniuje, su kuriuo susijusios daugelis lietuvių tautos aspiracijų“.
Nors šis ir kiti šaltiniai kritikuotini, vis dėlto jie atspindi tai, kad Vilnius teko Lietuvai be didesnių ginčų ir įrodinėjimų. Klaipėdos priklausomybės problemos taip pat būta. Dar 1944 m. vasario 27 d. Romas Šarmaitis savo dienoraštyje užrašė, kad niekas neabejoja, jog Klaipėdos kraštas būsiąs prijungtas prie Lietuvos.
Vis dėlto net po metų, Potsdamo konferencijoje (1945 m. vasara) Stalinas dar nebuvo užtikrintas, ar gaus du neužšąlančius uostus Baltijos jūroje – Mėmelį ir Kionigsbergą. Abiejų uostų ir jų apylinkių likimo klausimas buvo susijęs, nes Mėmelis nuo 1939 m. buvo dalis Rytprūsių teritorijos ir, atkuriant Vokietiją 1939 m. rugpjūčio 31 d. (kad ir be Austrijos bei Sudetų) sienomis, Klaipėdos kraštas būtų atsidūręs Vokietijos teritorijoje.
Tačiau niekas nesiruošė Vokietijos atkurti jos senomis sienomis. Stalinas jau nuo pat 1944 m. pradžios nusitaikė į buvusią Rytų Prūsiją. Sovietų Sąjunga, laikydama save nukentėjusia puse, manėsi turinti visus pagrindus vokiečių sąskaita reikalauti ko tik nori ir elgtis kaip tik nori. Markas Soloninas įrodinėja, kad ypatingi Raudonosios armijos žiaurumai Rytprūsiuose nebuvo tik kerštaujančios armijos veiksmai, taip buvęs įgyvendinamas Stalino sumanymas išvaryti vokiečius teroru, ketinant po to prisijungti ištuštintas teritorijas. Taktikai pavykus, Potsdame galima buvo meluoti, neva vokiečių administracijos atkurti Rytprūsiuose nebeįmanoma, nes pačių vokiečių čia jau nebėra.
Ką daryti su norima teritorija, Stalinas pradėjo mąstyti dar gerokai iki Rytų Prūsijos kampanijos pradžios. 1944 m. vasario 27 d. dienoraščio įraše Šarmaitis rašo, kad Viačeslavas Molotovas iškėlęs klausimą dar Maskvoje esantiems Lietuvos komunistams dėl vakarinių Lietuvos sienų. Lietuviai nesnaudę ir sudarę šiam klausimui nagrinėti skirtą komisiją, į kurią įėjo profesoriai Povilas Pakarklis, Juozas Žiugžda ir Borisas Larinas iš tuometinio Leningrado.
Kulakausko teigimu, komisijoje dar dalyvavęs Antanas Venclova, Juozas Vaišnoras bei dar keletas Maskvoje buvusių veikėjų, o pirmininku buvęs paskirtas Larinas.
Pagrindinis komisijos tikslas buvo nustatyti, kiek teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos. Pagal paruoštą pasiūlymą, kuriam pritarė ir sovietinės Lietuvos valdžia, prie Lietuvos SSR turėjo būti prijungta Tilžė, Įsrutis, Gumbinė, Tolminkiemis – sovietų Lietuvos siena turėjo puslankiu priartėti per 60 kilometrų nuo Karaliaučiaus miesto, kuris, komisijos supratimu, pats turėjo tapti laisvuoju miestu, koks prieškariu buvo Dancigas.
Tačiau kodėl gi neprijungus visos Rytų Prūsijos? Pagrindinis komisijos argumentas buvo Rytų Prūsijos vietovardžių lietuviškumas. Komisija net nekėlė klausimo apie Rytprūsių šiaurinės dalies žemių lietuviškumą, nes tai buvo neabejotina. Tuo tarpu visa kita laikyta nelietuviška arba tiesiog suvokietinta, ir Šarmaitis, nė nenumanydamas, kaip viskas toliau susiklostys, savo dienoraštyje rašė: „Perdaug lįsti į suvokietintas žemes, žinoma, neverta – bus tik vargo daugiau ir pykčio su kaimynais vokiečiais“.
O juk visai netrukus Rytų Prūsijos vokiečiai bus grubiai iškeldinti iš savo namų ir lietuvių kaimynais taps rusų atsikėlėliai, kurie, anot Juozaičio, save vadino vremenščiki – laikinieji. Toks įsivardijimas rodo, kad naujakuriai nesijautė ramūs dėl savo ateities, o kaipgi gali būti ramus, kai neaiškus tavo naujųjų namų likimas?
Atrodytų, koks skirtumas, ar Kaliningradas bus Lietuvos, ar Rusijos, – vis vien tai SSRS teritorija. Tačiau naujakuriams skirtumo būta aiškaus, jų ir lietuvių pasaulėžiūra skyrėsi: „Lietuvių buožija tarp mūsų žmonių veda agitaciją ir propagandą. Klausia, kam jūs čia atvykote. Agituoja, kad netrukus bus karas. Sako, kad jie visi čia laukia amerikiečių“.
1944 m. rudenį Vilniaus valstybinio universiteto Fizinės geografijos katedra gavo nurodymą organizuoti šiaurinės Rytprūsių dalies toponimų vokiškos ir lietuviškos kartotekos ir atitinkamų žemėlapių sudarymą. Tuometinis šios katedros darbuotojas, vėliau tapęs garsiu Lietuvos geografu, Vytautas Gudelis papasakojo, kaip entuziastingai buvo imtasi darbo. Buvo renkami suvokietinti lietuviški toponimai, grąžinami į lietuviškąją formą ir bandoma sudaryti žemėlapį, tačiau 1945 m. sausį universiteto rektoratas pranešė, kad katedros darbas nebereikalingas.
Tačiau ne vietovardžių ar žemių lietuviškumo veiksnys buvo pagrindinis formuojant nuomonę, kiek Rytprūsių teritorijos turi tekti Lietuvai. Komisijos (tiksliau, Lietuvos komunistinio elito, faktiškai Sniečkaus) argumentai buvo tokie: Lietuva karo metu praradusi daug gyventojų, ir atstatyti sugriautą šalį, o dar įsisavinti naujas žemes bus sunku.
Vaišnoras, gerai žinojęs komisijos darbo užkulisius, aiškina ir tai, kad Karaliaučius esąs stambus neužšąlantis uostas ir šiam miestui funkcionuoti reikia nemažiau kaip dviejų šimtų tūkstančių gyventojų, o „kur paimti šiuos gyventojus, kada jie būtinai reikalingi ir per šimtmečius lenkintam Vilniaus miestui“.
Naivu manyti, kad Sniečkus ir kiti nesuprato, jog tas žemes galima apgyvendinti rusakalbiais, veikiausiai tik to bijant ir buvo atsisakoma nuo didesnių teritorijų. Panašiai mano ir Juozas Jurginis, teigęs, kad Lietuva teisingai padariusi atsisakydama šių teritorijų. Tačiau ir patys naujakuriai nebūtų entuziastingai vykę į formaliai Lietuvos SSR priklausančią teritoriją.
Juk čia vyko karas, buvo neramu, lietuviai buvo priešiški ir tai tuomet nebuvo paslaptis. Padėtis įvairiais prasimanymais neretai buvo ir pagražinama.
1947 m. Kaliningrado naujakuriai pasakojo: „Kai per Lietuvą čia [į Kaliningradą, – M. Ė.] važiavom, mus įspėjo: iš vagonų nesižvalgykit – mus iš karto apmėtė akmenimis, mėtė į vagonus. Daužė į vagonus – kaip artilerijos apšaudymas. Jei sustodavom, bijojom karves išleisti. Nepatiko jiems, kad į svetimas žemes važiuojam“.
Netikėtai didelis ginkluotas pasipriešinimas sovietams, kaip ir sovietų valdžios Lietuvoje „jaunumas“ galėjo būti svarbūs faktoriai Maskvai pergalvojant teritorinę bei kolonizacinę politiką ir nepriskiriant Rytprūsių Lietuvai.
Kita vertus, niekas nė nemanė prijungti prie Lietuvos visos buvusio Karaliaučiaus krašto teritorijos, neatitekusios lenkams. Nei Lietuvos valdžia savo projektuose, nei Maskva to nesakė. Nesuprantama, kodėl Vaišnoras, pats dienoraštyje rašęs, kad Karaliaučius bus laisvas miestas, neprijungtas prie Lietuvos, susirūpina, kaip šį miestą apgyvendinti. Juk viso labo buvo pradėti rengti projektai peržiūrėti Lietuvos SSR vakarinę sieną, tačiau sienos peržiūrėjimas nereiškė, kad bus prijungta visa nemaža teritorija.
Stalinas SSRS teritoriją neabejotinai matė kaip integralų vienetą ir visokie priskyrimai, autonominių ar kitokių respublikų kūrimas buvo tik dovanos vietiniam elitui mainais į besąlygišką paklusimą – tai buvo politika. Per nevykusią teritorinę politiką buvo galima prarasti populiarumo taškų, – pavyzdžiui, mongolai buvo nepatenkinti, kad Stalinas neprijungė iš Japonijos atkovotų teritorijų prie Mongolijos Liaudies respublikos. Tad Kaliningrado klausimo sprendimas, Stalinui laipsniškai virtęs tik politika, galėjo laimėti lietuvių simpatijų, – pažiūrėkime, kaip dabar kalbama apie Stalino mums neva „dovanotą Vilnių ir Klaipėdą“.
Komentarai
Rašyti komentarą