Prancūzai, kurie taip išgyvena dėl taikių Palestinos vaikučių, dabar gali į valias pasidžiaugti jų taikingumu savo šalies gatvėse. Vaizdai iš mokyklų pogromų vietų atrodo „uždegantiškai“. Pačia tiesiogine šio žodžio prasme.
Žinoma, labai teisinga deginti mokyklas protestuojant prieš vietų trūkumą klasėse. O kartu siaubti automobilius, vitrinas, stoteles ir minioje spardyti policininkes. Tai maždaug tas pats, kas niokoti viską aplinkui vardan Palestinos laisvės. Braižas tas pats. Beje, ir vykdytojai tie patys.
„Mokyklų protesto“ veidu vadinamas Riyadas Rani – USL (Union Syndicale Lycéenne), kažko panašaus į vyresniųjų klasių moksleivių (licėjaus audinių) profesinę sąjungą, vadovas. Tie, kas atidžiai seka propalestinietišką aktyvizmą Prancūzijoje, turėjo įsidėmėti šią pavardę.
Užaugęs migrantų rajone Prancūzijos šiaurėje, Riyadas greitai suprato, kokias neregėtas galimybes atveria žalios ir raudonos spalvų sąjunga. Sulaukęs 15 metų jis buvo pastebėtas ir pamalonintas kairiųjų radikalų, kurie prastūmė jį į licėjaus audinių profsąjungą, kur jis netrukus tapo pagrindiniu ideologu ir pranešėju.
Kokia gi ta Riyado Rani ideologija? „Palestinos judėjimą“ jis vertina ne kaip izoliuotą konfliktą, o kaip pagrindinę pasaulinės kovos už žmogaus teises ir prieš imperializmą dalį. Ši pozicija visiškai sutampa tiek su „Nepasidavusios Prancūzijos“ (La France insoumise, LFI) platforma, su kuria jis glaudžiai bendradarbiauja (pavyzdžiui, atliko praktiką pas deputatą Davidą Guiraud – vieną aktyviausių antisemitų Nacionalinėje Asamblėjoje, pareiškusį, kad Izraelis pats kaltas dėl spalio 7-osios žudynių), tiek su islamo judėjimais, su ypatingu entuziazmu demonizuojančiais Izraelį.
2014 m. pavasarį licėjaus audinių profsąjunga, vadovaujama R. Rani, jau surengė generalinę repeticiją to, kas šiandien vadinama „mokyklų protestu“. Tik tuomet moksleiviai siautėjo, degino ugdymo įstaigas ir statė barrikadas ne dėl perpildytų klasių, o vardan Palestinos. Padegimai buvo aiškinami kančiomis dėl to, kad sionistai degina nelaimingą Gazą.
Suprantama, šio „kilnaus įniršio“ niekas nestabdė. Priešingai, daugelis vieningai palaikė, džiaugdamiesi, kad jis kyla kaip banga. Esą auga jaunosios kartos sąmoningumas. O išdaužytos vitrinos ir gaisrai buvo nurašyti jaunatviškam maksimalizmui.
„Nuo Kolumbijos universiteto iki Prancūzijos licėjų – mobilizacija tęsis! – tuomet skelbė R. Rani. – Dabar mūsų eilė blokuoti ugdymo įstaigas dėl ugnies nutraukimo Gazoje ir Palestinos valstybės pripažinimo.“
Tada vietų trūkumo klasėse niekas neminėjo. „Mes negalime ramiai sėdėti suoluose ir mokytis, kai Gazoje vyksta katastrofa“, – kalbėjo R. Rani. Ir jo suzombintų licėjaus audinių minia kovojo už Gazą.
Tai, kas šiandien vyksta Prancūzijoje, nėra savaiminis maištas ar hormonų proveržis. Tai tiesiog dar vienas etapas, kai „nepasidavusi Prancūzija“ virsta pasidavusia. Viskas vystosi pagal vieningą logiką ir iš visų pusių. Štai ten pasirodė meras islamistas, čia Mahmeto vardas užėmė pirmąją vietą tarp naujagimių, o kažkur deginamos mokyklos, kurstant džihado liepsną.
Žiniasklaida nenoriai rašo apie tai, kad visais atvejais, kai mokyklų protestai perauga būtent į smurtą, pogromus ir žiaurius susirėmimus su policija, „migrantų kilmės jaunimas“ (antra ir trečia karta) vaidina PAGRINDINĮ IR LEMIAMĄ vaidmenį. Prancūzijos VRM vidaus ataskaitos rodo, kad protestai gali prasidėti taikiai, tačiau kai tik prasideda smurtas (padegimai, susirėmimai su policija, parduotuvių plėšimai prie mokyklų ir pan.), pagrindine varomąja jėga tampa jaunimo grupuotės iš „socialinių kvartalų“ (HLM). Tai praktiškai 100 % atvykėlių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų vaikai ir vaikaičiai.
Daugumai jų pati protesto priežastis (nesvarbu, ar tai vietų trūkumas, ar Gaza) – tik pretekstas (prétexte). Ir net jų lyderiai, tokie kaip R. Rani, neprivalo suprasti, kad yra tik pėstininkai svetimame žaidime, kur tikslai ir pinigai – visiškai kiti.
Prancūzija daug metų romantizavo Palestinos protestą, kaltindama Izraelį, kad šis per griežtai kovoja su smurtu. Dabar ji turi galimybę pamatyti, kas nutinka, kai su smurtu kovojama per švelniai.
Tiesą sakant, ne tik Prancūzija. Jei pripažįsti Palestiną, anksčiau ar vėliau ji ateina pas tave. Visu savo gražumu...
Žinoma, labai teisinga deginti mokyklas protestuojant prieš vietų trūkumą klasėse. O kartu siaubti automobilius, vitrinas, stoteles ir minioje spardyti policininkes. Tai maždaug tas pats, kas niokoti viską aplinkui vardan Palestinos laisvės. Braižas tas pats. Beje, ir vykdytojai tie patys.
„Mokyklų protesto“ veidu vadinamas Riyadas Rani – USL (Union Syndicale Lycéenne), kažko panašaus į vyresniųjų klasių moksleivių (licėjaus audinių) profesinę sąjungą, vadovas. Tie, kas atidžiai seka propalestinietišką aktyvizmą Prancūzijoje, turėjo įsidėmėti šią pavardę.
Užaugęs migrantų rajone Prancūzijos šiaurėje, Riyadas greitai suprato, kokias neregėtas galimybes atveria žalios ir raudonos spalvų sąjunga. Sulaukęs 15 metų jis buvo pastebėtas ir pamalonintas kairiųjų radikalų, kurie prastūmė jį į licėjaus audinių profsąjungą, kur jis netrukus tapo pagrindiniu ideologu ir pranešėju.
Kokia gi ta Riyado Rani ideologija? „Palestinos judėjimą“ jis vertina ne kaip izoliuotą konfliktą, o kaip pagrindinę pasaulinės kovos už žmogaus teises ir prieš imperializmą dalį. Ši pozicija visiškai sutampa tiek su „Nepasidavusios Prancūzijos“ (La France insoumise, LFI) platforma, su kuria jis glaudžiai bendradarbiauja (pavyzdžiui, atliko praktiką pas deputatą Davidą Guiraud – vieną aktyviausių antisemitų Nacionalinėje Asamblėjoje, pareiškusį, kad Izraelis pats kaltas dėl spalio 7-osios žudynių), tiek su islamo judėjimais, su ypatingu entuziazmu demonizuojančiais Izraelį.
2014 m. pavasarį licėjaus audinių profsąjunga, vadovaujama R. Rani, jau surengė generalinę repeticiją to, kas šiandien vadinama „mokyklų protestu“. Tik tuomet moksleiviai siautėjo, degino ugdymo įstaigas ir statė barrikadas ne dėl perpildytų klasių, o vardan Palestinos. Padegimai buvo aiškinami kančiomis dėl to, kad sionistai degina nelaimingą Gazą.
Suprantama, šio „kilnaus įniršio“ niekas nestabdė. Priešingai, daugelis vieningai palaikė, džiaugdamiesi, kad jis kyla kaip banga. Esą auga jaunosios kartos sąmoningumas. O išdaužytos vitrinos ir gaisrai buvo nurašyti jaunatviškam maksimalizmui.
„Nuo Kolumbijos universiteto iki Prancūzijos licėjų – mobilizacija tęsis! – tuomet skelbė R. Rani. – Dabar mūsų eilė blokuoti ugdymo įstaigas dėl ugnies nutraukimo Gazoje ir Palestinos valstybės pripažinimo.“
Tada vietų trūkumo klasėse niekas neminėjo. „Mes negalime ramiai sėdėti suoluose ir mokytis, kai Gazoje vyksta katastrofa“, – kalbėjo R. Rani. Ir jo suzombintų licėjaus audinių minia kovojo už Gazą.
Tai, kas šiandien vyksta Prancūzijoje, nėra savaiminis maištas ar hormonų proveržis. Tai tiesiog dar vienas etapas, kai „nepasidavusi Prancūzija“ virsta pasidavusia. Viskas vystosi pagal vieningą logiką ir iš visų pusių. Štai ten pasirodė meras islamistas, čia Mahmeto vardas užėmė pirmąją vietą tarp naujagimių, o kažkur deginamos mokyklos, kurstant džihado liepsną.
Žiniasklaida nenoriai rašo apie tai, kad visais atvejais, kai mokyklų protestai perauga būtent į smurtą, pogromus ir žiaurius susirėmimus su policija, „migrantų kilmės jaunimas“ (antra ir trečia karta) vaidina PAGRINDINĮ IR LEMIAMĄ vaidmenį. Prancūzijos VRM vidaus ataskaitos rodo, kad protestai gali prasidėti taikiai, tačiau kai tik prasideda smurtas (padegimai, susirėmimai su policija, parduotuvių plėšimai prie mokyklų ir pan.), pagrindine varomąja jėga tampa jaunimo grupuotės iš „socialinių kvartalų“ (HLM). Tai praktiškai 100 % atvykėlių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų vaikai ir vaikaičiai.
Daugumai jų pati protesto priežastis (nesvarbu, ar tai vietų trūkumas, ar Gaza) – tik pretekstas (prétexte). Ir net jų lyderiai, tokie kaip R. Rani, neprivalo suprasti, kad yra tik pėstininkai svetimame žaidime, kur tikslai ir pinigai – visiškai kiti.
Prancūzija daug metų romantizavo Palestinos protestą, kaltindama Izraelį, kad šis per griežtai kovoja su smurtu. Dabar ji turi galimybę pamatyti, kas nutinka, kai su smurtu kovojama per švelniai.
Tiesą sakant, ne tik Prancūzija. Jei pripažįsti Palestiną, anksčiau ar vėliau ji ateina pas tave. Visu savo gražumu...
Komentarai
Rašyti komentarą