Danijos karališkosios gynybos koledžo karinis analitikas Anders Nielsen apie Putino motyvaciją tęsti karą.
Parengė pagrindinių dalykų santrauka:
• Visus šiuos metus Rusijos politika buvo daugiausia oportunistinė: sprendimai priimami ne pagal kokį nors aiškų ilgalaikį planą, o greičiau priklausomai nuo esamų aplinkybių – kol tai padeda judėti bendra kryptimi.
• Tuo pačiu metu RF yra itin ideologizuota valstybė, kuri kovoja už „Rusijos didybės“ idėją. Ši, iš esmės, mistinė idėja įgijo beveik religinį statusą tarp Rusijos vadovų – sprendžiant iš to, kaip jie apie tai kalba ir kaip veikia.
• Rusijos pasaulėžiūroje yra nedaug didžiųjų valstybių, lemiančių pasaulio istorijos eigą. Visos kitos – mažos šalys, privalančios prisitaikyti prie didžiųjų valstybių taisyklių.
• Rusijos vadovybė mano, kad Rusijos Federacijos, kaip didžiosios valstybės, vaidmuo yra pavojuje: po SSRS žlugimo kitos didžiosios valstybės tariamai atėmė iš Rusijos daugelį dalykų, kurie sudarė jos didybę. Ir jei reikalai toliau klostysis taip, po kelių dešimčių metų Rusijos Federacija gali galutinai prarasti savo didžiosios valstybės statusą ir tapti įprasta valstybe.
• Vienas iš pagrindinių didybės požymių Rusijos akyse yra įtakos sfera. Būtent todėl rusai buvo taip nusiminę dėl Baltijos valstybių įstojimo į NATO – tai atėmė iš jų galimybę grąžinti šias šalis į savo įtakos sferą.
• Taigi Putinas dabartinį karą daugiausia laiko gynybiniu – didžiosios valstybės statuso gynimu. Problema ta, kad gynybinį karą vedančios šalys yra pasirengusios susitaikyti su daug didesniais nuostoliais.
• Tai svarbu norint suprasti Trumpo inicijuotas derybas: rusai nesutiks su tuo, kas kelia grėsmę jų didžiosios valstybės statusui, net jei išėjimas iš sunkios karo su užgrobtomis teritorijomis duoda trumpalaikę naudą.
• Vienintelis dalykas, kuris patenkins Putiną taikos derybose, yra situacija, kai Ukraina visiškai pereis į Rusijos įtakos sferą, nes tai yra kritiškai svarbu jų didžiosios valstybės koncepcijai. Būtent todėl prieš derybas rusai nuolat kartodavo teiginį apie „Ukrainos krizės pirminių šaltinių pašalinimą“, kuriuo turima omenyje Ukrainos suverenitetas.
• Paradoksalu, bet būtent karo vedimas – nors ir niokojantis bei nesėkmingas – palaiko Rusijos didžiosios valstybės statusą. Vakaruose diskutuojama, kaip priversti rusus sėsti prie derybų stalo, su kuo jie sutiks ir pan. – tai reiškia, kad rusai vis dar daro didelę įtaką pasaulio politikai. Bet jei įsigalės taika, susidomėjimas jais žymiai sumažės.
• Tuo pačiu metu rusai labai nenori suteikti ukrainiečiams ir europiečiams dešimties metų taikos, kad jie galėtų pasiruošti ir tada sutrukdyti planams užimti naujas teritorijas. Juk tada milijardai eurų investicijų, šiandien įdėtų į gynybos pramonę, duos realių rezultatų. Tai palaidos Rusijos svajonę apie didybę – ir jie amžinai liks istorijoje kaip nevykėliai ir tik kaip regioninė jėga.
• Taigi, Putinas dabar yra kryžkelėje. Viena vertus, karo veiksmų nutraukimas su galimybe išlaikyti užgrobtas teritorijas ir suteikti šaliai atsikvėpti būtų naudingas oportunistinės politikos požiūriu.
• Kita vertus, jis bijo, kad tokia pertrauka lems strateginę nesėkmę atkuriant Rusijos statusą, todėl nėra pasirengęs priimti Trumpo siūlomą taikos variantą, t. y. paprastą konflikto įšaldymą fronto linijoje.
Translated with DeepL.com (free version)
Komentarai
Rašyti komentarą