Marytė Melnikaitė

Marytė Melnikaitė (1923.III.18 - 1943.VII.13) – sovietmečio metų superherojė – lietuvaitė partizanė. Jos gyvenimas buvo tiek trumpas, kad net sovietmečio laikais, kai M.Melninkaitės vardu buvo vadinamos gatvės, kolūkiai, mokyklos ir pionierių būriai bei draugovės, taip ir nebuvo parengta platesnė jos gyvenimo ir veiklos apžvalga.

M.Melnikaitė gimė 1923 m. kovo 18 d. Zarasuose. Sovietmečiu paplitęs pašiepiantis posakis, kad „tėvelis – lenkas, mama – rusė, o dukraitė – didvyrė lietuvaitė“ buvo nelabai teisingas, nes bent iš tėvo pusės ji buvo lietuvaitė. Jos tėvas J.Melnikas, kilęs nuo Jurbarko, I pasaulinio karo metais buvo pasitraukęs į Rusiją, iš kur ir parsivežė Antaniną Moisejevną – M.Melnikaitės motiną. Nors motina buvo stačiatikių tikybos, dukrelę Marytę krikštijo Romos katalikų apeigomis.

Basakojė didvyrės vaikystė prabėgo Zarasuose. Baigė pradžios mokyklą, vargti ir ganyti svetimų galvijų jai neteko – tėvas J.Melnikas turėjo neblogas rankas ir visai padoriai aprūpindavo šeimą.

Dar nepriklausomybės metais M.Melnikaitė pradėjo uždarbiauti, išvažiavo į Rokiškį, vėliau į Kauną – dirbo saldainių fabrike. Ten ją užklupo 1940m. pirmoji sovietinė okupacija. Sugrįžusi į Zarasus įstojo į komjaunimą, nieko naudingo ir svarbaus naujosios valdžios labui nenuveikė. Susidraugavo su vietiniu rusų kilmės komjaunuoliu V. Strelcovu.

Prasidėjus karui, net neatsisveikinusi su tėvais, vokiečiams lipant ant kulnų, 1941 06 25, su V. Strelcovu ir kitais sovietiniais aktyvistais pasitraukė į tuometinės Sovietų Sąjungos gilumą.

1942m. M. Melnikaitė (vėlgi kartu su V.Strelcovu!) įstojo į Balachnos žvalgybos mokyklą, rengusią raudonuosius diversantus, turėjusius priešo užnugaryje vykdyti diversines akcijas. Ten besimokydama konspiracijos sumetimais pakeitė pavardę – tapo Ona Kuosaite.

1943 05 26 raudonųjų diversantų grupė, kurioje žinoma buvo ir V. Strelcovas, pasiekė Baltarusijos miškus. Lėktuvas nusileido baltarusių partizanų miško aerodrome, iki paskyrimo vietos - Lietuvoje buvo likę 300 km. Beveik 20 dienų žygis M.Melnikaitei nebuvo lengvas, nes partizanė vos nenuskendo – persikeliant per Daugavos upę jos vos nenunešė srovė. Laimei, netoliese buvęs J.Noreika – Ražas jai pakišo kartį ir šitokiu būdu potencialiai paskenduolei Marytei suteikė galimybę atlikti nemirštamus žygdarbius.

1943 06 13 partizanai pasiekė Kazėnų miškus Baltarusijos – Lietuvos pasienyje. Pailsėję birželio 17 d. pajudėjo į žygį. Iki paskyrimo vietos Degučių miškuose buvo mažiausiai 2 dienos kelio, o M.Melnikaitės nemirtingiems žygiams atlikti liko kiek mažiau kaip 3 savaitės.

Tuometinis „Kęstučio“ būrio vadas V.Atajevas pamena susitikimą su M. Melnikaite: miško pakraštyje žemuogiavo suknute su žirniukais apsirėdžiusi mergaitė. Tačiau net patyręs vilkas V. Atajevas nesuprato kokia galinga jėga slypi šioje idiliškoje uogautojoje. Vėliau Sovietų Sąjungos didvyris Br. Urbonavičius parašys, kad M.Melnikaitė pati nukovė kelis šimtus hitlerininkų, ant jos padėtų minų sprogo ir frontan vykstantys traukiniai, ir fašistų pilni automobiliai. Jam antrindamas partizanas P. Štaras minės M.Melnikaitės sukurtas pogrindžio partines organizacijas, 15 įsteigtų komjaunimo kuopelių. Ir visa tai tik per dvi savaites, kurios buvo likę nugyventi būsimai SSSR didvyrei!

Atėjo laikas vėl sukti Baltarusijon – ten liko iš Sovietų Sąjungos atsiųsta karinė manta, šaudmenys. Pajudėjusi diversantų grupė, kurioje buvo ir Marytė, jau pačioje žygio pradžioje padarė klaidą – Turmanto – Dūkšto geležinkelio ruože susprogdino žvyru ir keliais maišais druskos pakrautą garvežiuką. Nei strateginiu, nei kariniu požiūriu nepateisinama diversija sovietų partizanai tik atkreipė dėmesį į save.

Eidami pro Magūnų kaimą užsuko pas Baldyšių pasiklausti kelio, pakeliui nušovė sutiktą žmogų – eigulį M. Paukštę. Tai buvo antroji klaida – tokia nepateisinama, beprasmė auka nuteikė žmones prieš sovietų partizanus. Nenuostabu, kad kilus tokiam šurmuliui atsirado tokių, kurie atvykusiems policininkams nurodė raudonųjų partizanų žygio kryptį.

Sovietinėje istoriografijoje paplitusi nuomonė, kad raudonųjų partizanų stovyklą išdavęs kažkoks „buožė Bužinskas“. Nežinia kaip ten buvo iš tikrųjų, bet 1943m. liepos 6 dieną prie Girdžiūnų (Ignalinos raj.) raudonųjų partizanų stovyklą surado lietuvių policininkai. Kilus susišaudymui žuvo 2 partizanai, o M. Melnikaitė ir F. Sapožnikovas paimti gyvi. Sunku pasakyti kaip viskas būtų pasibaigę šiai mergaitei, bet susišaudyme žuvo ir policijos vachmistras I. Kazanas – tyrimą pradėjo gestapas.

Atvežtus į Dūkštą partizanus užrakino rūsyje. Vietinis policininkas, iš Antaniškės k. kilęs S. Mikulėnas, dėl savo žiaurumo pramintas „žydų karaliumi“ ne tiek iš būtino reikalingumo išgauti žinias, kiek sadistinio pasitenkinimo vedamas, pats kankino M.Melnikaitę. KGB archyvuose teko skaityti niekur neskelbtus dokumentus apie M.Melnikaitės kankinimą: jai tarp durų spaudė pirštus, krūtis, sulaužė ranką. Vėlgi – tai nebuvo tardymas, bet prižiūrėtojo – policininko savivalė.

1943m. liepos 13 d. atvažiavus gestapui, suimtuosius sumetė į sunkvežimį ir pavėžėję 2 km. išmetė Kaniukų kaimo (Ignalinos raj.) kapinių pakraštyje. Ten jau laukė iškasta duobė. Abu partizanus nutempę prie duobės krašto nušovė ir užkasė.

Taip liūdnai baigėsi mergaitės linažiedžių akelėmis, žirniuota suknute, gyvenimas.

Kas toliau? „Kęstučio“ partizanų būrio komisaras V.Strelcovas (dėl kurio ir kilo visa šita košė) neilgai liūdėjęs susirado kitą „kuosaitę“ (Vl. Jakimavičiūtę, kuri taip pat 1943 m. lapkričio mėnesį žuvo). „Buožę Bužinską“ deramai nubaudė „tarybinis teismas“.

Užėjusios sovietų kariuomenės žvalgyba ieškodama M.Melnikaitės kankintojo, Dūkšto miestelyje pakorė Mikulėną. Mažas nesusipratimas – vietoj „žydų karaliaus“ pakabino niekuo dėtą jo brolį, o tikrasis kaltininkas, uoliai tarnavęs naciams, svetima pavarde įstojo į sovietų kariuomenę, dalyvavo Berlyno šturme, apdovanotas ordinais ir medaliais. Išaiškintas gavo 10 metų lagerio, bet ir ten neprapuolė – dirbo batsiuviu, vėliau apsigyveno Latvijoje.

1944m. kovo 22 d. M.Melnikaitei suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrės vardas. Tuomet ir pradėtas kurti mitas apie jos nemirštamus žygius, šimtus sunaikintų vokiečių kareivių ir nugriautus ešelonus su karo technika.

Tokia yra M. Melnikaitės gyvenimo istorija. Dar pridursiu, jog 1945m. jos palaikai perkelti į Zarasus, palaidoti skverelyje priešais gimnaziją (dabartinį Zarasų krašto muziejų). Atgimimo metais jos kauleliai perlaidoti į Zarasų miesto kapines, o didingą paminklą galite aplankyti Grūto parke.