Kolekcionavimo pradmenys
Pirmiausia trumpai paaiškinsiu, kuo rinkėjas skiriasi nuo kolekcionieriaus. Pirmasis žodis labiau taikomas asmenims ką nors renkantiems, tačiau nekruopščiai, nesistemingai ir nekryptingai, be aiškesnio tikslo. Nemažai žmonių vaikystėje, jaunystėje ar brandžiame amžiuje ką nors renka, bet taip ir nesurenka įdomios, vertingos, kuo nors ypatingos kolekcijos. Antrasis žodis taikomas žmonėms, surinkusiems vertingą paveikslų, monetų, medalių, atvirukų, ar dar kokią kitą kolekciją, galinčią pasitarnauti visuomenei, menui, mokslui, kultūrai. Beje, šie abu terminai gali būti vartojami kaip sinonimai.
Rūšies pasirinkimas
Kolekcionuoti kas po ranka papuolė - nenaudinga, nes toks rinkimas tampa paviršutinišku, mažiau laiko tenka skirti vienai kuriai nors šakai ir greit nusibosta. nenaudinga rinkti ir vadovaujantis mada (ką kiti - tą ir aš), nes tai dažniausiai būna tarsi priverstinis rinkimas, ne pagal savo skonį. Taip renkant, nesidomima eksponatais, į juos neįsižiūrima, neįsigilinama, ir eksponatas tampa paprastu daiktu: gavau - padėjau. Toks kolekcionavimas greit atbaido ne tik nuo "madingos" šakos, bet ir nuo kolekcionavimo aplamai. Todėl jau pirmieji būsimojo kolekcionieriaus žingsniai turi būti apgalvoti, kryptingi. Nuspręsti, ką rinkti, iš karto sunku (čia dar įtakos turi ir vaikiški rinkiniai). Dažnai net ir suaugę kolekcionieriai keičia temą ar rūšį, todėl pasirinkti, ką kolekcionuoti, ne taip paprasta. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių.
Kruopštumas, kantrumas
Gautas eksponatas beveik niekada nebūna naujas. Jis galbūt buvo vartojamas buityje, kilnojamas iš vienos vietos į kitą, ar savaime per laiką aptrupėjo, sunyko, atitrūko kokia detalė ir pan. Todėl kiekvieną eksponatą reikėtų pertvarkyti: išlyginti užlenktus kampus ar kraštus (pašto ženklų, banknotų), priklijuoti detalę, užsegimą (ženklelių), nutrinti pieštuko žymes ar kitus nešvarumus (nuo atvirukų) ir atlikti daug kitokių "restauravimo" darbų. Tokiam smulkiam remontui reikia turėti įrankius - buitinius ir specialius - ir su jais mokėti dirbti. Niekada nereikia skubėti "restauruoti" eksponato. Yra nerašyta taisyklė, kad muziejinė vertybė tegu geriau lieka tokia, kokia yra, negu blogai, nemokšiškai, be supratimo "suremontuota". Nereikia skubėti ir rizikuoti restauruojant eksponatą. Todėl vienas patarimas pradedančiajam kolekcionieriui: niekada nestokoti kantrybės ir kruopštumo. Visus nesudėtingus eksponatų "restauravimo" darbus reikia daryti neskubant, atidžiai, kantriai ir kruopščiai: vienas neatsargus ir neapgalvotas judesys eksponatą gali paversti nieku. Reikia turėti kantrybės palaukti, kol įgysite reikiamų žinių, kol išsiugdysite restauravimo įgūdžių, kol gausite reikiamą detalę, medžiagą, įrankį, o gal rasite geresnį ir tokį patį eksponatą.
Pastabumas
Kiekvieną eksponatą kolekcionierius turi atidžiai apžiūrėti: ar jis neįplėštas, neįdaužtas, nesuteptas, ar netrūksta kokios dalies, ar jis per daug neaptrintas, nenublukęs. Pasitaiko, kad vienos rūšies eksponatai, būna leidžiami labai dideliu tiražu (ir dar ne vieną kartą), dažnai turi kai kurių nukrypimų nuo pagrindinio pavyzdžio (etalono). Tai atsitinka dėl daug įvairių priežasčių, bet dažniausiai dėl to, kad spausdinama ne vienoje spaustuvėje, gaminama ne vienoje dirbtuvėje, todėl skirtingos gamybos sąlygos, skirtinga technologija ir gamybai naudojami ne vienas, o keli štampai, kuriuos autoriai ar gamintojai po kurio laiko dar koreguoja, taiso. Todėl dažniausiai skiriasi spalvos, popierius, metalas, šriftas, smulkios detalės. Tokie eksponatai vadinami abartais. Pasitaiko gauti ir bandomųjų vie- netų, kai prieš gaminant bandomi atspalviai, medžiaga ir kt. į pagrindinę kolekciją abartai ir bandomieji egzemplioriai nededami, bet juos reikia saugoti, įtraukti į sarašą, nurodant skirtumus. Kai jų susikaupia daugiau, tada kolekcijoje galima įsivesti atskirą skyrių. Pasitaiko, kad į kolekcijas patenka ir netikrų daiktų: tai dažniausiai retų eksponatų muliažai, įvairūs padirbti daiktai, eksponatai, su pritaikytomis kitų eksponatų detalėmis. Tokius "pakaitalus" gamina nagingi (bet nesąžiningi!) meistrai, todėl padirbtą ar perkomponuotą daiktą ne visada lengva pažinti. Reikia būti labai pastabiam ir akylam, kad būtų galima atpažinti tikrą daiktą ir atskirti jį nuo netikro. Reikia gerai žinoti tą sritį, kuria domitės ir būti dideliu praktiku. Tokius tariamus "eksponatus" į kolekcijas traukti negalima, juos reikia pagarsinti, kad jie nekeliautų iš rankų į rankas, kad nesąžiningų ir negarbingų verteivų darbai negadintų istorinės tikrovės ir neklaidintų tų, kurie ateityje domėsis atitinkama sritimi.
Atminties lavinimas
Atmintis - įgimta, tik ją reikia lavinti. Ką turi atsiminti kolekcionierius? Pirmiausia - labai gerai žinoti savo kolekciją, kad nebūtų renkami dubletai. Taip bus taupomas laikas ir geriau išmanoma pasirinkta sritis. Kiekvieną naują eksponatą reikia atidžiai apžiūrėti: nustatyti jo spalvą, dydį, medžiagą, detalę, esamus užrašus, jų šriftą, gerai atsiminti užrašų teksto turinį. Gerai išstudijavus savos kolekcijos eksponatus, lengviau pažinti ir abartus, padirbtus daiktus. Atminčiai lavinti patariama dažniau peržvelgti visą savo kolekciją. Jeigu nėra katalogų, reikia stengtis prisiminti tuos eksponatus, kuriuos esate matę kitur, bet savo kolekcijoje neturite. Gerai būtų juos net nusipiešti ir aprašyti arba bent pasižymėti, ateityje pravers: žinosite, kokio jums trūksta. Be to, kaupsis žinios apie jūsų pamėgtos srities daiktus, ir tada jūs galėsite paruošti katalogą. taigi, norint lavinti atmintį, nepakanka eksponatą apžiūrėti apskritai, reikia ypač gerai įsižiūrėti į atskiras eksponato detales, pamatyti ir ištyrinėti kiekvieną smulkmeną ir, aišku, nevengti "juodo darbo" - piešti ir aprašinėti.
Pažinimas
Vien pastabumo ar atminties, tvarkant kolekciją, dažnai nepakanka. Reikia ir žinių. Pavyzdžiui, padėjus šalia du vienodus eksponatus, kurie skiriasi tik atspalviu, nežinodami nepasakysime, kuris iš jų pagrindinis: tas kuris šviesesnis, ar tamsesnis. čia jau reikia remtis žiniomis. Kolekcionuojant būtinai reikia naudotis visa galima literatūra, kad kole- kcionavimas netaptų vien daiktų kaupimu: reikia žinoti, kas, kur ir kokia proga vieną ar kitą daiktą išleido, pagamino, kokia jo evoliucija, sūkurimo laikotarpio istorija, kas buvo jo autorius. Rašytinė medžiaga, renkant kolekciją, gali būti labai įvairi. Pirmiausia tinkamos medžiagos reikia ieškoti kataloguose, spaudoje, žynynuose, enciklopedijose. Daugiausia leidinių bei atskirų straipsnių skiriama filatelijai, numizmatikai, kiek mažiau literatūros gali rasti ženklelių ir popierinių pinigų rinkėjai. Apie kitas kolekcionavimo temas yra labai mažai spausdintos medžiagos.
Akiračio plėtimas
Kolekcionuoti neįmanoma nebendraujant su kitais bendraminčiais. Labai svarbu pasikeisti ne tik eksponatais, bet ir informacija, žiniomis. Ypač vertingų ir įdomių žinių galima gauti iš patyrusio kolekcionieriaus. Susirašinėjant su bendraminčiais išsiugdo įgūdžiai savarankiškai ieškoti medžiagos, žinių.
Komentarai
Rašyti komentarą