 |
| Nuotrauka žurnalo „ Kardas’’ archyvo |
Žydai ir jiems uoliai tarnaujantys asmenys, turintys lietuviškas savo kilmės šaknis, teigia, esą Lietuvoje gyvenę žydai, niekuo neprisidėjo prie 1940 – 1941 m. Lietuvoje vykusių permainų, skaudžiai atsiliepusių Lietuvos nepriklausomybei ir daugeliui lietuvių. Tai teigiantys, klastodami Lietuvos istoriją, bando nuslėpti žydų įvykdytus nusikaltimus žmogiškumui, nes tai nenaudinga žydams. Tačiau nemažos žydų dalies veikla Lietuvoje tuo metu buvo kenkėjiška ir netgi nusikalstama. Tai patvirtina savo atsiminimuose ir anuo metu Lietuvoje gyvenę žydų tautybės asmenys. Sovietinė antilietuviška propaganda be atvangos buvo skiepijama netgi vaikams, besimokiusiems žydų mokyklose. Tai patvirtina Irena Veisaitė, kuri savo atsiminimuose rašė :
Toliau viskas balta.
„ … Aš mokiausi kairuoliškoje mokykloje, ir mus mokė žavėtis Sovietų Sąjunga. Mes iš tikrųjų manėme kad ji antilietuviška...’’ ( 1 )
Kad tarpukario metais Lietuvoje gyvenantys žydai organizavo ir vykdė Lietuvoje kenkėjišką antikonstitucinę veiklą, tai pripažindamas Jochelis Gliauberzonas rašė :
„ Kai augau ir mokiausi, Lietuvoje buvo buržuazinė santvarka ( … ) .Dugelis žydų jaunuolių jau tada tapo komunistais ir ruošė dirvą 1940 metais įvykusiam Tarybų valdžios Lietuvoje atkūrimui’’. ( 2 )
Būdami priešiškai nusiteikę Lietuvai jos nepriklausomybei ir lietuviams, kai 1940 m. birželio pradžioje tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos ėmė pastebimai blogėti santykiai ir pasklido gandai, kad ateis sovietų Raudonoji armija, pagausėjo pranešimų, kad Lietuvoje gyvenusių žydų požiūris ir elgesys radikaliai pasikeitė. Valstybės saugumo žiniomis, žydai tapo kategoriškesni viešumoje : Sovietams pateikus ultimatumą, žydai ėmė jaustis daug laisviau. Žydai spekuliavo valiuta – supirkinėdavo rusiškus rublius ir pranašavo litui galą. Tuo metu daugelis lietuvių matė, kaip žydai laukė Raudonosios armijos įžengimo. ( 3 )
Lietuvą okupavus sovietams, praktiniais ir politiniais sumetimais sovietų valdžia į reformuotų įstaigų ir įmonių vadovų laisvas vietas, skyrė žydų tautybės asmenis. Dauguma žydų savo naująja padėtimi puikavosi su niekuo nesiskaitydami. Taip savo atsiminimuose buvęs Kauno žydas Hešelis Gordonas rašė :
„ Žydai pasijuto labai laisvi ( … ). Žydai vaikščiojo aukštai iškėlę galvas. Jeigu žydas susitikdavo lietuvį ant šaligatvio, lietuvis turėdavo nulipti nuo krašto, duodamas jam kelią ( … ). Yra žydiškas posakis : „ Jeigu mes šiandien sėdime ant arklio, tai lietuviai sėdi dešimt pėdų žemiau’’. ( 4 )
Žydų nusikalstamai savivalei buvo suteiktos kuo plačiausios teisės. Valdant sovietams, kartas nuo karto gatvėse susiremdavo žydų ir lietuvių jaunimas, nesantaiką dažniausiai išprovokuodami, galią įgydami jauni žydų vyrai, dabar pajutę laisvę, o lietuviai, jauni bei vyresnio amžiaus, pasijuto nelaisvi. Žydų vyrai įgijo galios dėl to, kad buvo komjaunuoliai arba dirbo milicijoje ar NKVD, dabar galėjo priekabiauti prie lietuvių ir jiems įsakinėti. Štai 1940 m. birželio 24 d. Šiaulių saugumo skyriaus raporte pažymima :
„ SSRS kariuomenei įžengus į Lietuvą, žydai elgėsi arogantiškai. Pasitaikydavo, kad neatsakinga žydų visuomenės dalis, daugiausia miestų gatvėmis vaikštinėjantis jaunimas, neleisdavo lietuviams praeiti šaligatviu. Be to, yra lietuvių nusiskundimų jog žydai grasindami sakydavo : „ Dabar mes ponai’’. ( 5 )
Lietuvius labiausiai piktino buvusi padėtis. Atsirasdavo tokių asmenų, užėmusių įvairius postus, tačiau neturinčio net menkiausio supratimo apie vieną ar kitą darbo sritį. Tačiau niekas nedrįso tokių nei apskųsti, nei keisti. Apie tokią padėtį žinoma demokratinių pažiūrų lietuvių visuomenės veikėja Felicija Bortkevičienė rašė :
„ … Atvažiuos žydukas ( komjaunuolis ) iš miestelio ir eina mokinti, ką sėti, kaip įdirbti žemę, teirautis, kodėl taip daroma, o ne kitaip. Iš apmaudo žmonės vos galėdavo nusilaikyti, kad ant vietos netrenkti jam į snukį. Žinoma, valsčiuje visur vyravo žydai, jie sustatinėdavo ne tik įrašus kas kiek turi atlikti prievolių pinigais ar natūra, bet ir ką reikėjo ištremti. Žmonės visų nelaimių kaltininkus matė žyduose, o už jų pečių nematė bolševikų – rusų. Suprantamas dalykas, čekistai buvo žydai, tik viršūnės rusai, kurių paprasti žmonės neregėjo’’. ( 6 )
Tai patvirtina, o kartu ir papildo Juozas Abraitis, kuris savo atsiminimuose rašė, jog žydai greitai „ susimaišė’’ su okupantų įstaigomis, „ ten jie buvo tinkamai įvertinti ir pas jį gavo gerai apmokamus darbus – mitingų organizatorių ir propagandistų, antri NKVD ( saugumo ) pagalbininkų – seklių, treti – įvairiausių provokatorių pareigas. Kai kurie iš jų gavo ginklus, buvo aprengti uniformomis ir visi, nusistatę prieš lietuvius, pasišventusiai vykdė okupanto jiems patikėtas pareigas ir uždavinius...’’ ( 7 )
Ypač žiaurūs buvo žydai NKVD tardytojai. Pavyzdžiui, pirmają sovietinę okupaciją sovietų saugumui suėmus ir tardant Kazimierą Gimžauską, žydų tautybės tardytojas jam sakė :
„ … Mes jus, visus lietuvius išmušime ! Nekenčiame jūsų vien dėl to, kad esate lietuviai !’’ ( 8 )
Pastarasis atvejis, tai tik vienas iš daugelio tokių, kuriuos šiandien žydai vadina nesąmone.
Nors po tų dienų praėjus daugeliui metų žydai visą tai ir bando kategoriškai neigti, tačiau tiesa išlenda lyg „ yla iš maišo’’. Šią tiesą atskleidė ir Lietuvos žydas Aleksandras Štromas. Jis kalbėjo :
„ Labai mandagi, drovi ir išsilavinusi lietuvė ponia kartą man prisipažino, jog nors ir labai gėdijosi jausmo, tačiau nesugeba nuslopinti neapykantos žydams, kad ir kiek stengtųsi. Ši neapykanta, kaip ji man pasakė, gimė 1941 metų pavasarį, kai NKVD būrys, kurį sudarė trys žydai ir viena žydė, atėjo suimti jos tėvų, kurių ji daugiau niekada nebepamatė. Šio būrio vadas buvo žydas, kurį šeima laikė draugu’’. ( 9 )
Ir čia tik vienas atvejis iš daugelio panašių atvejų. Visa tai atsako į klausimus, kas paruošė dirvą 1940 m. Lietuvoje įvykusiems įvykiams, kas vėliau terorizavo, areštavo, tardė, kankino, žudė ar į Sibirą trėmė Lietuvos inteligentiją, karininkus, tarnautojus… Žydai tąkart Lietuvoje šeimininkavo ir „ darė tvarką’’. Vėliau, kai 1941 – jų birželį prasidėjo masiniai lietuvių trėmimai, kai Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose sunkvežimiais į geležinkelio stotis enkavedistai gabeno moteris, senelius ir vaikus, pasmerktus lėtai mirčiai į šaltąjį Sibirą, ne vienos šeimos tragediją stebėjęs ar visą tai patyręs žmogus, yra teigęs, kad ypač žydai brutaliai elgėsi su tremiamaisiais, kaip tyčiojosi iš jų.
Šiandien žydai privalo įsisąmoninti, jog lietuviai neprivalo jausti jokios kaltės jausmo dėl žydus karo metu ištikusios tragedijos. Anaip tol, žydai prieš lietuvius privalo jausti kaltę dėl jų įvykdytų nusikaltimų 1940 – 1941 m. Lietuvoje ir dėl to atgailauti. Tuo tarpu nežinantiems Lietuvos istorijos ar tendencingai iškraipantiems ją nutautėjusiems lietuviams, pravartu patylėti, užuot aklai pataikaujant žydams. Tai ką šiandien daro jie, tai tik dangsto nusikaltėlių įvykdytus nusikaltimus žmogiškumui.
Nuotraukoje matyti, kaip gausus žydų būrys ir negausus proletariatas, 1940 m. pirmosios sovietinės okupacijos pirmąją dieną, nepaisant nei amžiaus, nei lyties, sveikina Lietuvoje okupacinę Raudonąją armiją.
Šaltiniai :
1. Anatol Lieven. Pabaltijo revoliucija. Estija, Latvija, Lietuva – Kelias į nepriklausomybę, - V, 1995. - P. 156.
2. Jochelis Gliauberzonas. Kur mūsų tėvynė // Tiesa. - 1970 m. kovo 13 d.
3. Alfred Erich Senn. Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus. - V, 2009. - P. 313 – 314.
4. Harzy Jordon. - Tche Holocaust in Lithuania. - Kentucky, 1992. - P. 16.
5. Alfred Erich Senn. Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus. - V, 2009. - P.318.
6. Liudas Subačius. Aplenkusi laiką. Felicija Bortkevičienė 1873 – 1945. - V, 2010. - P. 129.
7. Juozas Abraitis. Gedimino pulko likimas. - V, 1994. - P. 126.
8. Autoriaus pokalbis su Kazimieru Gimžausku. - Menčiai, Akmenės raj. - Niujorkas. - 1994 m. gegužės 26 d.
9. Dr. Aleksandro Štromo paskaita, perskaityta 1989 m. balandžio 10 d. Dangun Ėmimo koledže kaip kasmetinė Robbi Kleino paskaita ir atspausdinta kaip šios serijos dalis.
Nuotrauka žurnalo „ Kardas’’ archyvo
Komentarai
Rašyti komentarą