Iš pokalbio su Audrium Bačiuliu:  „Vakarų Europa neketina kovoti ir žūti už kitų laisvę, nes tai ne europietiškas veikimo būdas“

– Darant prielaidą, jog šiais metais turėsime naują valdžią Seime – kokius veiksmus užsienio bei gynybos politikoje turėtų daryti, kad Lietuvos situacija regione pagerėtų?

– Pirmiausia reiktų susitaikyti su Lenkija. Nors diplomatiniu lygmeniu bendradarbiaujame neblogai, tačiau Miuncheno saugumo konferencijos metu paaiškėjo, kad tarp Andrzejaus Dudos ir Dalios Grybauskaitės nėra normalaus kontakto. Jie sėdėjo vienas greta kito, kalbėjo apie to paties regiono problemas, tačiau vienas į kitą nežiūrėjo. Taip tęstis negali.

Tuo labiau kad šiuo metu atsivėrė unikali galimybė bendradarbiavimui, nes naujai išrinktoji Lenkijos valdžia vėl pasisuko veidu į Rytus. Prieš kelis mėnesius Balstogėje lankėsi naujasis Lenkijos ekonomikos ministras, kuris su vietos politikais aptarinėjo geležinkelio „RailBaltica“ atkarpos tarp Varšuvos ir Vilniaus tiesimo pagreitinimą. Ši valdžia supranta, jog nėra normalu, kad tarp Varšuvos ir Vilniaus nėra greitojo susisiekimo. Ankstesnė Tusko-Sikorskio Vyriausybė žiūrėjo tik į Vakarus ir greitkelius tiesė tik nuo Varšuvos link Berlyno. Tokio antilietuviško politiko, koks buvo užsienio reikalų ministras Radekas Sikorski, Lenkijos valdžioje dar nėra buvę. O šiuo metu valdžią perėmė, tegu ne prolietuviški politkai, tačiau prorytietiški, Jogailaičių Lenkijos politinės linijos tęsėjai. Todėl negalime praleisti galimybės atnaujinti draugystę su Lenkija.

Antras dalykas, kuris veikiausia pasiseks savaime, nes ES panaikino sankcijas – reikia nustoti žaisti demokratijos kūrėjus Baltarusijoje. Kad ir koks žmogus būtų tas Aliaksandras Lukašenka, jis tikrai nėra nusiteikęs tapti Minsko gubernijos gubernatoriumi. Jis nori likti prezidentu. Aišku, Rusiją jis laiko strateginiu partneriu. Aišku, jis palaiko nuoširdesnius santykius su Maskva nei Vakarais. Tačiau per visus du savo valdymo dešimtmečius jis nepadarė nieko, kas leistų teigti, jog jis yra Rusijos politinis, o ypač – karinis, priedėlis.

Pastaruoju metu labai klystama baiminantis, esą, Baltarusija savinasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Pirmiausia LDK istorija yra ir Baltarusijos istorija, nes ji buvo sudėtinė LDK dalis. Todėl tikrai negalime jos prisiskirti tik sau. Antra, jeigu baltarusiai ima save suvokti kaip LDK paveldėtojus, tai jie automatiškai tampa antirusiški. LDK buvo svarbiausia Maskvos politinė konkurentė ir šimtametė priešė. Baltarusis, kuris gerbia ir laiko savais LDK vadovus, kuris švenčia Oršos mūšio metines, savaime suprantama, negali būti prorusiškas. Todėl užuot kovoję prieš baltarusių norą vadintis litvinais, mes turime skatinti tokią jų politiką.

Nors pas mus norima Lukašenką parodyti kaip visiškai ir absoliučiai prorusišką žmogų, jis tikrai toks nėra. Rusija jam artima, bet Baltarusija – sava. Todėl su Baltarusija reikia siekti bendradarbiauti, nors nepamiršti neatsiejamos rizikos.

Trečias dalykas – nustoti parazituoti karinėje gynyboje. Reikia ginkluotis patiems. JAV nėra suinteresuota padėti šalims, kurios pačios savo noru daugiau nei dešimt metų neskiria pakankamai išteklių savo gynybai. Lietuva savo kariuomenei skiria 1,5% nuo BVP, tačiau gyvenant tikro pavojaus zonoje reiktų skirti bent 3,5%. Pavyzdžiui, Izraeliui JAV padeda skirdama papildomai apie $1 mlrd., nes ten kariuomenei skiriama 6% BVP. Amerikietis, pamatęs du skęstančius žmones, iš kurių vienas visomis jėgomis stengiasi išsigelbėti, o kitas tik ramiai šaukiasi pagalbos, pirmiausia gelbės pirmąjį. Kitaip tariant, ne amerikiečiai turi rūpintis mūsų saugumu, o mes patys – tuomet sulauksime ir pagalbos.

Nustokime galvoti, kad mūsų tikslas – skirti 2 proc. nuo BVP krašto gynybai ir karinio saugumo problema išsispręs savaime. Reikia pradėti mąstyti gynybos poreikiais. Didžiausia Lietuvos ir visų Baltijos šalių gynybos problema yra Karaliaučiaus srityje stovintis tolimojo nuotolio radaras bei išvystyta priešlėktuvinė ir priešraketinė gynyba. Ji virš Lietuvos ir šiaurinės Lenkijos sukuria A2/AD lauką, t.y. erdvę, į kurią negali saugiai nei sąjungininkų laivai įplaukti, nei lėktuvai įskristi.

Jeigu susiduri su savo teritorijos gynybos problemomis dėl priešo turimos ginkluotės, turi įsigyti tokių ginklų, kurie ją sunaikintų. Tą radarą puikiausiai galėtų apšaudyti trumpo nuotolio (iki 300 km) amerikiečių gamybos balistinės raketos ATACMS. Pigesnė jų versija būtų Turkijos kartu su Kinija gaminamos vidutinio ir trumpo nuotolio balistinės raketos. Galime pagalvoti apie tolimojo nuotolio (amerikietiški skrenda iki 120 km) dronus-kamikadzes. Kelios dešimtys tokių dronų stacionarų radarą padarytų itin pažeidžiamą.

Nereikia nuogąstauti dėl kainos. Kaip sako žydai, jei problema yra pinigai, vadinasi, problemos nėra. Lietuvos BVP vienam gyventojui jau labai seniai yra didesnis už Rusijos. Bet mes kažkodėl įsikalę į galvą, kad esame skurdi valstybė ir visai nepagalvojame, kad esame ne tiek skurdūs, kiek švaistantys pinigus ten, kur nereikia. Jeigu šalies saugumas nėra užtikrintas, tai nepadės nei geresnis mokyklų, nei geresnis ligoninių finansavimas. Reikia suvokti, kad šiandien Lietuvos saugumo problema yra problema Nr. 1. Tik ją išsprendus galima spręsti visus kitus klausimus.

Pilnas straipsnis: politologas.lt