Melas apie Lomonosovą, Cialkovskį, Popovą, Kalašnikovą ir kitus



Tiesa yra didžiausias autoritarinės valstybės priešas. Sėkmingas melas virsta tiesa, jei valstybė savo piliečius gali apsaugoti nuo politinių, ekonominių ir karinių tokio melo pasekmių. Arba pateikdama vienintelę „teisingos istorijos“ versiją. Jei toks melas laikomas tiesa pakankamai ilgą laiką, vėliau net ir akivaizdūs faktai nebegali pakeisti inertiško visuomenės mąstymo.

Ypač, jei ta visuomenė turi režimo kontroliuojamus informacijos šaltinius. Jei nuo pirmos klasės vaikams pateikiami „žinomi faktai“, kurių iš esmės neįmanoma arba juos labai sunku patikrinti. Tą ypač gerai žinojo ir savo valstybėje, o taip pat, deja, ir okupuotose teritorijose, pritaikė ir taiko mūsų didžiosios rytų kaimynės carai, proletariato vadovai, diktatoriai. Dabartinis režimas. Sovietų surogatu pradvisę atgyvenos, paistančios apie Žaliojo tilto balvonų meninę vertę, komunistų partijos senbuviai besmegeniai, atstovaujantys Lietuvai Europos institucijose, mekenantys apie ekonominę sankcijų Rusijai žalą ir būtinybę rasti su nusikaltėliais dialogą, kaip įmanydami neigia bet kokią galimybę pseudomeną ar ekonominę naudą sieti su propaganda (tiksline dezinformacija). Ką jau kalbėti apie mokslą, kuris, daugelio manymu, niekaip negali būti siejamas su politika, informacine įtaka ir smegenų plovimu. Tačiau valstybė, kuri be gulagų, nesibaigiančių karų ir visaapimančio melo mažai ką daugiau gali pasiūlyti savo piliečiams, kurių didžioji dalis (be vodkos) neturi ką valgyti, privalo duoti bent jau reginių. Arba regimybės. Visose srityse. Mene, ekonomikoje. Moksle taip pat.

Gerai organizuotas ir kryptingas istorijos perrašymas Sovietų Sąjungoje nauju pajėgumu tęsiamas vos užkritus geležinei uždangai. 1946 m. Stalinas suraito parėdymą apie būtinybę šlovinti sovietinį, taigi, rusiškąjį, mokslo genijų. Taip atsiranda stebuklų pasakų knygelė apie rusų mokslo ir technikos vystymąsi. Kovoje su imperialistiškuoju kapitalizmu nuo Kijevo Rusios laikų, visus didžiausius mokslo atradimus, pasirodo, padarė rusai. Viena kontraversiškiausių – propagandinė pasakaitė apie didįjį rusų mokslo genijų M. Lomonosovą. Jam priskiriama galybė įvairiausių atradimų – porceliano, masių tvermės dėsnio, Veneros atmosferos ir daugelis kitų, nuo chemijos ir fizikos iki žemės ūkio ir geologijos. Tačiau tiesa, kokia ji bebūtų nemaloni, pasirodo gerokai paprastesnė. M. Lomonosovas, Jekaterinos laikų Ostapas Benderis, bekeliaudamas pėsčiomis į Maskvą greitai išmoksta vieno dalyko – trūks plyš įtikti vyresnybei. Apgaule patekęs į Maskvos Akademiją, didysis kombinatorius spėriai mokosi gražbylystės (dabar sakytume, viešųjų ryšių) ir netrukus eiliuotos panegirikos dėka tampa imperatorienės ir jos aplinkos favoritu. Toliau reikalai klojasi kaip iš pypkės – Vokietijoje pasimokęs ir pakonspektavęs profesorius K. Volfą ir J. F. Henkelį, pseudogenijus grįžta tėvynėn ir kaip fokusininkas iš kepurės ima traukti „atradimus.“ Europoje šie atradimai jau seniai žinomi, tačiau Rusija didelė ir plati, o ir pats kombinatorius jau ganėtinai tobulai įvaldęs „būti vietoje ir laiku“ meną. G. Salachutdinovas, technikos istorikas, užsitraukęs Kremliaus, rusų mokslo elito ir visos tautos nemalonę sako, kad nežiūrint visų priskiriamų nuopelnų mokslui, M. Lomonosovas nepadarė nei vieno atradimo. Net žymųjį masių tvermės dėsnį atrado Lavuazjė, o vienintelis priskirtinas jam atradimas yra Veneros atmosfera.

Tačiau ir šis vienintelis „atradimas“, atrodo yra mitas. J. M. Pasachoffas ir W. Sheehanas savo darbe įrodo, kad šįkart astronomas Lomonosovas 1761 m. stebėdamas Venerą judančią Saulės disku per aprūkusį stiklą pamatė „juodą lašą“, fenomeną, visiškai nesusijusį su atmosferos buvimu ar nebuvimu. Dar daugiau, visi to meto astronomai tiesiog „žinojo“, kad visos planetos turi atmosferą. (Moksliškai Veneros atmosferos buvimą iš tiesų pagrindė J. Schroeteris trimis dešimtmečiais vėliau.) Apie „didįjį rusų genijų“ galima būtų kalbėti iš tiesų nemažai, tik deja, visai ne apie jo mokslinę veiklą. Tačiau pridursiu tik kitą – Lomonosovo genijaus geografo – istoriją apie tai, kaip jis du kartus sugebėjo įtikinti carienę siųsti ekspediciją ieškant kelio į Ramųjį vandenyną per ... Arktį. Mat žymusis mokslininkas turėjo nepaneigiamų įrodymų, kad šiauriau 80 laipsnių platumos vandenynas tyvuliuoja skaidrus kaip kūdikio ašara, nekaustomas šalčio ir ledo. Šioje istorijoje tik vienas klausimas – kokiu būdu, žlugus pirmajai ekspedicijai, „sultono patikėtinis“ sugebėjo gauti finansavimą antrajai? Genijus, ne kitaip. Bet eikime toliau, prie kitų garsių kaimyninės tautos didžiųjų išradimų. Pirmasis radijo kūrėjas. Sovietų istorija tvirtina, kad tai buvo A. S. Popovas, savo „išradimą“ nukopijavęs nuo G. Marconio. Deja, turiu pasakyti, kad nei Popovas, nei Marconis nėra radijo išradėjai. Netgi Edisonas, pirmasis patentavęs radijo imtuvą, nėra jo išradėjas. Mat tuo ar panašiu metu dirbę garsūs mokslininkai papildydami vienas kito išradimus kartu sukūrė radijo prototipą. Paminėtini Hercas (atradęs elektromagnetines bangas), Faradėjus (elektromagnetinė indukcija), Edisonas (siųstuvas – imtuvas, veikiantis 200 m atstumu, remiantis Faradėjaus atradimu), Kruksas ir Tesla (pastarasis nubraižė radijo ir antenos schemą), Brantlis (papildęs Teslos schemą ir pagaminęs aparatą), Lodžas (patobulinęs Brantlio aparatą). Galiausiai Marconis su Popovu, tiesiog padidinę signalo galingumą ir iškėlę didesnę anteną. Bet tokia istorija sovietams nebuvo graži. Reiškia – Popovas. Kitas žymus rusų genijus, kosmonautikos tėvas, pakopinės raketos kūrėjas, filosofas humanistas, visuotinių dorybių visuomenės kūrėjas K. Ciolkovskis, dar Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse dėstė: „Tarkim, žmogus ar kitas mirtingas gyvūnas gyvena tik iki to laiko, kol nepradeda lenktis senatvės link (čia toks smagus išsireiškimas, sunkiai verčiamas iš rusų kalbos) ir gyvenimo sunkumo link. Žmogui šis periodas prasideda nuo 30, 40 ar 50 metų, priklausomai nuo temperamento (!!!!) ar sąlygų. Kai prasideda žmogui gyvenimo sunkumas, užmušim jį neskausmingu būdu. Gydytojai įtikinėja, kad toks būdas yra. <...> Labiau apsimoka, negu siekti pernelyg didelio ilgaamžiškumo, padaryti žmogaus baigtį kuo mažiau skausminga. Tai ir labiau įgyvendintina.“ Įdomiausia tai, kad pakopinės skystojo kuro raketos kūrėjas rašė apie vienpakopę raketą, beje jos veikimo principą supratęs klaidingai ir nukopijavęs nuo kito rusų kilmės mokslininko I. Meščerskio, kuris, savo ruožtu, raketos veikimo principą aiškino remdamasis Kembridžo universiteto mokslininkų 1810 -1811 m. darbais (K. Ciolkovskio žymioji formulė neva parašyta 1903 m.). Realūs daugiapakopės skystojo kuro raketos brėžiniai, su techniniais paaiškinimais ir pagrįsti įrodymais, buvo sukurti trečiajame XX a. dešimtmetyje R. Godardo ir G. Oberto, tačiau dar daugiau nei dešimt metų užtruko, kol buvo rastas sprendimas kaip pagaminti raketą, kad ji nuo karščio neišsilydytų. Taip buvo sukurta Aggregat 4 arba V-2, kurią naciai pritaikė karinėms reikmėms, o jos tolimą prototipą (kieto kuro) K. Simonavičius aprašė dar 1650 m. veikale „Didysis artilerijos menas“. Tuo tarpu atradėjas K. Ciolkovskis praktiškai įgyvendinti tarpplanetinę kelionę (nugalint Žemės traukos jėgą) siūlė paleidžiant 512 skirtingų raketų su pilotais, pusė kurių išdeginę pusę raketos kuro, kažkokiu būdu perpiltų kurą likusiems, ir taip toliau, kol liktų vienas pilotas su viena raketa (likę pilotai nukristų). Dar daugiau, kosmonautikos tėvas taip pat lengvai sukūrė ir amžinąjį variklį. Pasirodo, tai visai paprasta – imamas tuščiaviduris vamzdis, prie jo tvirtinami ratukai, visas aparatas pastumiamas nuo kalnelio ir... viskas. Aerodinaminės jėgos sukuria amžinąjį variklį. Manote, juokauju? Šio rusų genijaus darbus (rusų k.) galite lengvai pasiskaityti ir jūs. Tiesa, šių ir panašaus pobūdžio „atradimų“ garbusis genijus prirašė virš 800 knygų.

Dar vienas ištisas melas – žymusis, geriausias ir lygių neturintis (nejuokauju) pasaulyje automatinis ginklas „Kalašnikov“. Visi žino (labai mėgstu tokio tipo nieko nesakančius apibendrinimus), kad šį ginklą sukūrė M. Kalašnikovas. Dažniausiai, sovietų ir rusų istorijos vadovėliuose, taip pat ir M. Kalašnikovo autobiografijoje, pateikiama tokia įvykių seka. Septynioliktasis iš devyniolikos vaikų šeimos Michailas, gimė valstiečių šeimoje Kurijoje, Altajaus krašte. Dėl skurdo šeima buvo deportuota virš 1000 km į Tomsko sritį (paprastai sakant, į niekur). Baigęs septynias klases, būsimasis „išradėjas“ grįžo iš deportacijos vietos, ir kad jau labai domėjosi mechanika (matyt, dar nuo to laiko, kai pirmąkart 18 metų pamatė traukinį), įsidarbino vietinėje traktorių remonto dirbtuvėje. 1938 m. pašauktas į Raudonąją Armiją, dėl savo smulkaus sudėjimo ir domėjimosi mechanika, paskirtas į tankų dalinį. Prasidėjus karui, šaunusis automato kūrėjas tuojau patobulino tanką (tai ir vienintelis jo „išradimas“, be jau minėto priskiriamo jam ginklo) – sukūrė tanko variklio apsukų skaitiklį! Tačiau 1941 m. spalį buvo sunkiai sužeistas ir iki 1942 m. balandžio pragulėjo ligoninėje. Ten, pasak jo paties, jam į rankas pateko knygelė apie šaunamųjų ginklų istoriją (o jei būtų patekę K. Ciolkovskio darbai?!). Ją perskaitęs, ginkluotės genijus nubraižė naujo dizaino automatinio ginklo schemą, kuri tuoj patraukė RA vadovybės dėmesį. Iki karo pabaigos jis buvo perkeltas į Vyriausiąjį artilerijos direktoratą. Žlugus Trečiajam Reichui, 1946 m. Michailas perkeliamas į Iževsko mašinų gamyklą ir 1947 m. sukuria savo žymųjį Kalašnikovo automatą (AK-47). Nuo to laiko, ginkluotės išradėjas nesukuria nieko naujo, tačiau kartoja štai ką: šalyje, kurią valdė komunistai, aš – septynioliktasis vaikas valstiečių šeimoje – sugebėjau tapti šaunamojo ginklo konstruktoriumi, pakilti iki profesionalaus meistriškumo viršūnių. Vadovaujant Komunistų partijai, mano karta laimėjo baisiam kare, sukūrė galingą deržavą, nutiesė žmonijai kelią į kosmosą, sukūrė geriausius pasaulyje technikos pavyzdžius. O dabar šiek tiek šokiruojančios tiesos, nesileidžiant į technines detales. Tuo metu, kai M. Kalašnikovas perkeliamas į Iževską, kažkodėl iš Sovietų Sąjungos valdomos Rytų Vokietijos perkeliami apie 500 vokiečių inžinerių, technikų, mokslininkų. Ir (oi, sutapimas) kartu perkeliamas ir H. Šmaiseris su savo konstruktorių biuru, taip pat ir tokiais žymiais, turinčiais ilgametę patirtį inžineriais kaip V. Gruneris ir K. Hornas (sukūrusiais kulkosvaidį M42, turintį tokį pat spynos užrakinimo mechanizmą, kaip ir AK-47). H. Šmaiseris dar karo metu sukuria StG-44, kuris 1943 m. Staliningrado mūšių metu patenka į sovietų rankas. Šie beviltiškainesėkmingai bando jį nukopijuoti. Ne todėl, kad nemoka kopijuoti, bet todėl, kad neturi technologijos, leidžiančios jį gaminti serijiniu būdu. Atvežti Šmaiseris su komanda StG-44 spynos užraktą perdaro į senesnio tipo M42 ir sukuria „naują ginklą“. Ir dizainas, ir mechanizmai, tiek AK-47, tiek ir minėtų vokiškų – panašūs kaip iš akies traukti. Nieko originalaus Šmaiseriui, Gruneriui ir Hornui. Tačiau Komunistų partijos išugdytam valstiečiui – nepasiekiami kaip Mėnulis (čia toks posakis). Tačiau, matyt, smagiausias melo ir absurdo, net ir Rusijos (Sovietų Sąjungos) mąstu pavyzdys – 28 didvyriai panfiloviečiai, senesnei kartai žinomi iš kinofilmų „Mūšis už Maskvą“ ar „Volokolamsko plentas“. Rusijos karo istorija ir dabartinės pamokos mokiniams apie didvyrius iš 1075 pulko, kurie herojiškai gynė Maskvą 1941 m. lapkričio 16 d. prie Volokolamsko, sunaikino 18 priešo tankų ir patys visi žuvo, dažniausiai užbaigiami paskutinio iš 28 žuvusių, politrukoKločkovo fraze: „Didi Rusija, o atsitraukti nėra kur, – už mūsų Maskva!”. Šios nelaimingos gražios pasakos (eufemizmas) arba dezinformacijos ir melo tiesa ta, kad jau 1943 m. rusų kontrpuolimo metu, Charkovo rajone buvo sulaikytas Sovietų Sąjungos didvyris Dobrobabinas. Taip, čia tas pats iš 28 žuvusių. Apkaltintas valstybės išdavimu, minėtas asmuo sugeba pasprukti. O 1947 m. Karinė Charkovo prokuratūra dar kartą sulaiko tą patį Dobrobabiną, kuris pasirodo 1942 m. pasidavė vokiečiams į nelaisvę. Tyrimo metu nustatyta, kad mažiausiai dar 4 panfiloviečiai yra visiškai gyvi ir vaikšto sau nežuvę. Maža to, prokuratūros tyrimo išvadoje pabrėžiama,kad visa istorija yra išgalvota „Raudonosios žvaigždės“ (pirminis šaltinis) literatūros sekretoriaus Krivickio, taip pat redaktoriaus Ortenbergo ir korespondento Korotėjaus. Žinoma, didvyriai jau buvo apdovanoti ir „palaidoti“, todėl prokuratūros tyrimas įslaptintas, o 1075 –ojo pulko vadui Kaprovui, tyrimo metu paaiškinusiam, kad jokio 28 panfiloviečių mūšio su vokiečių tankais nebuvo, prigrasinta tylėti. Galėčiau dar tęsti, rašydamas apie kintančios srovės generatoriaus „išradėją“ P. Jabločkovą arba kaitrinės lemputės genijų A. Lodyginą. Apie nelaimėlius šuniukus Strelką ir Belką. Arba apie J. Gagariną, nesugebėjusį atsakyti, kokiu gi būdu jis nusileido ant žemės – kapsulėje ar parašiutu? Apie tanką T-34. Stachanoviečius.

Komentarai