 |
| Во, бля… Просрали. |
Julija Latynina, "Novaja gazeta"
2014 05 30
Šiandien, kai Kremlius įgyvendino Chodorkovskio idėjas, tiesa, karikatūriniu pavidalu, pats laikas pagalvoti apie tai, kokioje istorinėje kryžkelėje mes stovėjome prieš 11 metų ir kokiu šansu nepasinaudojome.
–––
Prezidentas Putinas pasirašė kontraktą su Kinija dėl dujų tiekimo. Derybos vyko 10 metų. Tačiau pačių dujų kol kas nėra, ir dujotiekio nėra. Kad jas būtų galima parduoti, reikės įsavinti Irkutsko bei Čajandinsko telkinius ir pastatyti dujotiekį „Sibiro galia“. Preliminariais „Gazprom“ skaičiavimais, „Sibiro galia“ kainuos 30 mlrd. dolerių, t. y. 7,5 mln. dolerių už kilometrą...
Aš noriu priminti savo skaitytojams vieną iš Chodorkovskio arešto priežasčių. Ji buvo ta, kad Michailas Chodorkovskis 2003 m. norėjo tiesti vamzdyną Angarskas–Dacinas. Tai turėjo būti naftotiekis ir dujotiekis kartu, ir jis turėjo būti užbaigtas 2005 m. Bendra statybų kaina, pagal Chodorkovskį, buvo 3–5 mlrd. dolerių. Iš esmės nesvarbu, kiek būtų kainavęs vamzdynas, nes Chodorkovskis norėjo statyti privatų vamzdyną už JUKOS pinigus.
Tai ir buvo viena iš Kremliaus nepasitenkinimo priežasčių. Kaipgi taip – pastatyti privatų už 3, kai valstybinį galima pastatyti už 30 milijardų! Šitas niekšas nori parduoti Rusiją Kinijai!
Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad Chodorkovskis ketino statyti ne dujotiekį, o naftotiekį ir dujotiekį kartu. Kitaip tariant, lyginti mirusį Angarsko–Dacino projektą už 3–5 mlrd. dolerių reikia ne su „Sibiro galia“ už 30 mlrd. dolerių, o su „Sibiro galia“ plius naftotiekis „Rytų Sibiras–Ramusis vandenynas“ (RSRV), kurio dvi linijos, skirtingais skaičiavimais, kompanijai „Transneft“ kainavo 23–29 mlrd. dolerių. Be to, naftos pumpavimo naftotiekiu „Rytų Sibiras–Ramusis vandenynas“ kaina 3,5 karto didesnė negu Baltijos vamzdynų sistema. O Skovorodino-Kozmino vamzdis vis dar tebėra tik pusiau užpildytas.
Kokias ekonomines pretenzijas Kremlius 2003 m. pareiškė Chodorkovskiui? Jų buvo trys.
Pirma, tai, kad Chodorkovskis per susitikimą su prezidentu tiesiai pasakė, jog „Rosneft“ užmokėjo už kompaniją „Šiaurės nafta“ 400 mln. dolerių daugiau, nei ji verta. Taip buvo paliestas sisteminės korupcijos, kaip šalies raidos būdo ir tikslo, klausimas, kai valstybė naudojama tik biudžetinių pinigų dalijimui tarp draugų.
Antroji Kremliaus pretenzija Chodorkovskiui buvo „Juksi“ (planuota sukurti megakompaniją sujungus JUKOS ir „Sibneft“ – vert.) pardavimas „Chevron“. Nors pastarojo kapitalizacija didelė, jo akcininkų kapitalo nevienalytiškumas privestų prie to, kad de facto kontrolinis vienos didžiausių pasaulio kompanijų akcijų paketas atsidurtų dviejų Rusijos milijardierių – Chodorkovskio ir Abramovičiaus – rankose. Po šio sandorio greičiausiai įvyktų panašūs į jį, ir galų gale susiklostytų situacija, kai nedidelis Rusijos milijardierių skaičius (nors ir iš palyginti vargingos šalies) dėl Vakarų kapitalo išskaidymo kontroliuoja didelę stambių vakarietiškų kompanijų dalį.
Akivaizdu, kad tai Rusijai būtų sukūrę iš principo kitokią geopolitinę realybę – situaciją, kai Rusija, tegu ir ne tokia dinamiška kaip Kinija ir ne tokia techniškai pažangi kaip JAV, vis dėlto dėl struktūrinių savo kapitalo savybių taptų viena svarbiausių pasaulio šalių. Kitas reikalas, kad valstybės vadovo valdžia tokiu atveju būtų gerokai apribota. Rusijos oligarchus, darančius esminius pasaulio sprendimus ir turinčius plačius interesus pačios Rusijos viduje, negalima būtų sodinti ir dalyti iš nulio: jais galima būtų tik manipuliuoti. Su jais tektų kalbėtis.
Vladimiras Putinas, kaip žinome, pasirinko kitą valdymo sistemą. Sistemą, kuriai esant jis gali daryti, ką tik nori: sodinti Chodorkovskį ar daryti iš kaimyninės Ukrainos Ugandą. Tada – 2003 m. – Kremlius, atrodo, stipriai sunerimo dėl to, kad potencialiai gali prarasti Rusijos kompanijų kontrolę. „Jis Tėvynę Vakarams ruošiasi parduoti!“
Na ir trečiuoju projektu, sukėlusiu Kremliaus nepasitenkinimą, žinoma, tapo privatus vamzdynas, kuris aprūpintų taip pat privačia nafta Kiniją. „Jis mus kinams ruošiasi parduoti!“ Pažymėtina, kad abu Chodorkovskio megaprojektus Kremlius galiausiai įgyvendino. Iš esmės tai buvo bedieviškas plagiatas.
Pirmiausia „Rosneft“ apsikeitė akcijomis su BP. Pasak Kremliaus formuluotės, „parsidavė Vakarams“. Tik tai jau nebuvo sąjunga, kurioje mažesnio svorio partneris gautų neproporcingai didelę prieigą prie kompanijos valdymo. Tai buvo tiesiog bandymas legalizuoti Vakaruose tai, kas buvo prisigrobta, tai yra tą patį JUKOS. Nors, žinoma, „Rosneft“ ir BP integracija – vienas iš faktorių, kuris padeda Didžiajai Britanijai pro pirštus žiūrėti į Kremliaus išsišokimus ir net pamiršti apie Litvinenkos bylos tyrimą.
Antra, Putinas pasirašė sutartį su Kinija. Pasak Kremliaus formuluotės, „parsidavė Kinijai“. Tik tai jau ne pelningas angliavandenilių eksportas į Kiniją. Tai abejotinas naudos prasme sandoris, kurio siekdamas Putinas atsisakė naudingųjų iškasenų gavybos mokesčio rinkliavos tik tam, kad geri žmonės tiesdami vamzdį galėtų įsavinti 30 ir daugiau milijardų.
Žinoma, Chodorkovskis siekė naudos sau. Tačiau paradoksas yra tas, kad tai, kas buvo naudinga Chodorkovskiui, buvo naudinga ir Rusijai.
Dabar, kai Kremlius įgyvendino Chodorkovskio idėjas karikatūriniu pavidalu ir kai Kremlius rimtai mano, kad geopolitika – tai prispjauti kaimynui į sriubą ir banditai Donecko srityje, plėšiantys bankomatus vardan Didžiosios Rusijos, – pats laikas pagalvoti apie tai, kokioje istorinėje kryžkelėje mes stovėjome prieš 11 metų ir kokiu šansu nepasinaudojome.
Tiesiog pagalvokite, kuo galėjo tapti Rusija, jeigu stambiausi jos oligarchai kontroliuotų stambiausias vakarietiškas kompanijas, – ir kuo ji tapo šiandien. Ir palyginkite šiuos skaičius. 5 mlrd. dolerių už privatų naftos ir dujų vamzdyną, kuris turėjo būti nutiestas 2005 m., ir 30 mlrd. dolerių (mažiausiai) už galimybę juos užkasti – tam buvo pasirašytas nuostolingas kontraktas su Kinija. Plius 23 mlrd. dolerių už neužpildytą RSRV.
Išversta iš: novayagazeta.ru
Šaltinis: geopolitika.lt
Komentarai
Rašyti komentarą