Apie medaus gardumą bei gydomąsias savybes buvo rašoma dar žiloje senovėje. Jam pagyrų negailėjo Hipokratas, Avicena ir daugybė kitų garsių gydytojų. Medaus nauda išliko iki mūsų dienų, tik kartais ji visai nepelnytai pamirštama.
Naudingos medžiagos ir jų išsaugojimas
Meduje yra monosacharidų (gliukozės, levuliozės), vitaminų B2, B3, E, K ir N (biotino). Valgomasis auksas turtingas ir mineralinių medžiagų bei mikroelementų: kalcio, kalio, natrio, magnio, geležies, jodo, fosforo, sieros. Meduje yra fermentų bei fitoncidų. Kad būtų išsaugomos visos gerosios savybės, jį geriausia laikyti stikliniuose arba moliniuose induose ne aukštesnėje kaip 10 °C temperatūroje, o šildyti iki 35 – 37 °C temperatūros.
Aukštesnėje temperatūroje žūsta daug naudingų medžiagų. Patartina vartoti jau subrendusį medų. Jį atpažinti galima pagal tirštumą – subrendęs medus prilimpa prie šaukšto, nesubrendęs – nuvarva. Beje, iš korių išsuktas medus kristalizuojasi žymiai greičiau, tačiau medaus kokybė dėl to nenukenčia.
Skirtingos rūšys – skirtinga pagalba
Čiobrelių, raudonėlių ir liepų medus padeda gydyti viršutinių kvėpavimo takų ligas (sinusitą, rinitą, trachetitą, bronchitą). Taip pat ramina, stiprina širdį ir kraujotakos sistemą.
Lauko gėlių, vaisinių kultūrų ir kaštonų medus geriausiai gydo kepenų ligas, cistitą, pielonefritą ir nefritą.
Miškų, levandų ir mėtų medus gydo neurozę ir širdies ligas:
miokarditą, stenokardiją, hipertenziją.
Stepėse surinktas mėtų, raudonėlių ir čiobrelių medus gydo virškinimo trakto ir žarnyno ligas.
Lipčiaus medus gydo žaizdas, inkstų, šlapimtakių ligas.
Grikių medus didina hemoglobino kiekį kraujyje, ramina nervus, stiprina organizmą.
Dobilų medus apsaugo organizmą nuo fizinio ir emocinio išsekimo, gerina virškinimą, kepenų veiklą. Jis vartojamas kaip dietinis produktas.
Kiaulpienių medus padeda esant skausmui, kvėpavimo takų uždegimui, padeda sureguliuoti skrandžio rūgštingumą.
Melisų medus ramina, padeda sergant nervų sistemos ligomis, kankinant nemigai, gydo širdies veiklos sutrikimus.
Natūralūs vaistai su medumi
• Nuo gerklės skausmo ir slogos
Į šalavijų arbatą įdėti šiek tiek medaus, įpilti pusę arbatinio šaukštelio acto. Arbatą gerti po 1 šaukštą 6 – 12 kartų per dieną arba ja skalauti gerklę.
• Nuo hipertonijos
Sumaišyti po 200 g morkų, burokėlių, tarkuotų ir 36 valandas palaikytų krienų sumaišyti su 200 g medaus. Vartoti po šaukštą 3 – 4 kartus per dieną prieš valgį. Gydytis 2 mėnesius.
• Nuo migrenos
Norint išvengti migrenos priepuolių, kiekvieno valgio metu patartina sučiulpti po 30 g medaus. Jeigu galvą jau skauda, tuomet prireiks 50 g šio produkto. Organizmas medų įsisavina labai greitai, tad poveikis juntamas jau po 30 min.
• Nuo širdies ligų
Medus stiprina širdį. Tačiau medų reikėtų vartoti tinkamai, mažais kiekiais (po arbatinį šaukštelį 3–4 kartus per dieną) kartu su pieno produktais ar vaisiais. Nerekomenduojama medaus dėti į karštą arbatą, nes tai sukels stiprų prakaitavimą ir širdies veiklos suaktyvėjimą.
• Nuo užkimimo
Šaukštą medaus ir kiaušinio trynį sumaišyti su stikline šilto pieno. Mišinį gerti ryte prieš valgį.
Stebuklingasis pikis
Pikis, dar vadinamas propoliu arba bičių klijais, pasižymi unikaliomis antiseptinėmis, dezinfekuojančiomis ir regeneracinėmis savybėmis. Šia medžiaga gydomi odos sudirgimai, žaizdos, skrandžio ir dvylikapirštės opos, tuberkuliozė, ginekologinės ligos, hemorojus, radikulitas. Esant anginai reiktų kramtyti pikį. Per dieną rekomenduoja suvalgyti 5 – 7 g šio produkto. Gydantis pikiu ne tik silpnėja ligos simptomai, bet ir pagerėja nuotaika, apetitas ir miego kokybė.
• Universalusis pikio tepalas
1 kg sviesto kaitinti emaliuotame puode, kol ištirps. Tada nukaisti ir įdėti 125 g susmulkinto pikio. Mišinį maišyti apie 20 min. Pagamintame tepale pamirkyti marlę ir dėti ant gydomos vietos. Gydant ginekologines ligas, kietai susuktą ir tepale išmirkytą tamponą reikia įvesti į makštį ir laikyti keletą valandų. Prieš gydantis svarbu pasitarti su medikais. Gydymo kursas trunka apie 10 – 12 dienų.
Medus – sveikos odos draugas
Medus padeda išsaugoti grožį ir jaunystę. Jis naudojamas atliekant masažus, kremų, kaukių ir kitų kūno priežiūros priemonių gamyboje. Pavyzdžiui, rankų grožį puoselėja kremas, pagamintas iš 10 g medaus, 100 ml vandens, 25 ml glicerino bei 5 ml amoniako. Visą kūną palepinti galima medaus vonia: į šilto vandens prileistą vonią reikia įpilti 100 – 200 g pašildyto medaus.
Norint atgaivinti pavargusią ar vystančią veido odą, rekomenduojama sumaišyti 25 g medaus su 10 ml migdolų aliejaus ir kiaušinio tryniu. Gautą tyrelę galima iškart teptis arba ja suvilgyti marlę, o tada uždėti ant veido. Medus puikiai dezinfekuoja spuoguotą odą– iškilusį spuogą naudinga ištepti medumi ir keletą minučių palaikyti, o tada nuplauti. Šis produktas naudingas ir galvos odai, sustiprina plaukų folikulus, suteikia plaukams blizgesio.
Įdomu:
Senovės Egipte medus buvo naudojamas mirusiųjų balzamavimui.
Arabai iki dabar medų naudoja kaip konservavimo medžiagą, kuri išsaugo mėsos šviežumą.
Senovės vikingai medaus ir bičių duonos įsidėdavo į tolimas keliones – valgomasis auksas padėdavo atgauti jėgas.
Senovės graikai tikėjo, kad medus gali pailginti gyvenimą. Pasak jų, dievai nemirtingumo paslaptis – ambrozija (medaus ir pieno mišinys).
Senovės romėnų poetas Ovidijus savo kūriniuose apie aukso amžių tvirtino, kad šiam laikotarpiui būdinga pieno ir nektaro upės bei iš žalio ąžuolo lašantis medus...
Daugelyje kraštų medaus gėrimas buvo laikomas šventu.
Pagonybės laikais lietuviai tikėjo, kad po mirties žmogaus siela įsikūnija į medų nešančias bites.
Medus, kaip privalomas maisto produktas, yra įtrauktas į kosmonautų racioną.
Komentarai
Rašyti komentarą