Spiečių gaudymas

Laukinėje gamtoje bičių beveik neliko. Miškai iškirsti, Storų medžių su drevėmis apgyvendintoje Rusijos dalyje neberasi. Vargšėms bitėms dėtis nėra kur, apsigyvena jos ten, „kur naktis užklups“ - tuščiaviduriuose paminkluose, vamzdžiuose, cerkvių kupoluose ir kitose mažai tinkamose gyvenimui vietose.

O pabėga spiečiai iš bitynų dažnai. Net pas mane tuo tarpu, kad visi kaimynai-pensininkai akylai stebi bityną spietimo metu, 2-3 spiečiai kiekvieną sezoną nuskrenda į nebūtį. Gaudyti tokius prieglaudos ieškančius spiečius – užsiėmimas siaubingai patrauklus, kaip bitininkui, taip ir bitėms.

Aš papasakosiu, kaip tai vyksta pas mane.

Gaudyklės visų patogiausia fanerinės (kaip dėžė rėmelių pernešimui, bet su užsimaunančiu dangčiu). Priekinę ir užpakalinę sieneles aš darau iš obliuotos colinukės, galima iš ne ištisos, o sujungtos iš 2-3, sienelės – fanera 3-4 mm. Rėmelių skaičius 7-8 ( aš naudoju Dadano gabaritus), galima ir mažiau (5-6), bet porėminę erdvę 10-15 cm (bitutės, žinoma, rėmelių se skaičiuoja, svarbu tūris.). Bandžiau mažas gaudykles – visiškai netinka, o didesnės – labai nepatogu po medžius karstytis. Nors aš mačiau miške kažkaip ant eglaitės kažkieno pilnai sukomplektuotą avilį. Kaip jį ten užtempė?? .. Kranu ar ką. Rėmeliai pas mane – su per visą aukštį susijungiančiomis šoninėmis juostelėmis, ir bityne aviliuose – taip pat (perėmiau iš J. N. Kulikovo), todėl gaudyklėje stovi mirtinai, ne klabantuoja, kas taip pat svarbu. Kaip kurie kolegos naudojasi ne rėmeliais (dėlei ekonomijos), o paprastomis juostelėmis (viršutiniais tašeliais), bet aš ne patariu – problemos po to su spiečiaus perkėlimu. Kitokios formos gaudyklės (cilindrinės ir kitokios) - taip pat netinka dėl tos pat priežasties.

Gaudyklės pas mane nudažytos aliejiniais dažais (žaliais – dėlei maskavimo). Renku taip: rėmeliai – vienas iš pat krašto su senu koriu, (dėlei kvapo), kiti – su dirbtiniu koriu, juostelės 4-5 sm pločio. Iš viršaus tarprėmius uždedu juostelėmis, po to – drobė, po to (būtinai, jeigu dangtis fanerinis – kas pakanka) polietileninė plėvelė, po to – dangtis, rišu jį prie dėžės apgaubdamas rišimo viela (stipria dėlei dvejų priežasčių, pirmoji – už jos kabinu karabinu, kai į medį keliu, o antrą pasakysiu vėliau). Neblogai, jeigu iš anksto gaudyklės bus išteptos, bent jau briaunos spirite ištirpintu propoliu.

Gaudyklių išdėstymo principas: miško pakraštyje, pageidautina didelio; medžius renkuosi stambesnius, visų geriausia eglė – pats neperžvelgiamiausias medis (žmonėms) ir juo visų lengviausia kopti; vietas renkuosi sausesnes, o ne raiste, gerai – ant kalvęlių ir kitų aukštų vietų; prapučiamo proskynos mažai tinkamos (atveju, kada yra pasirinkimas).

Patikrinta: jeigu ( tarkim) į hektarą miško pakabinti 3 gaudykles, paklius du spiečiai, o jeigu čia pat pakabinti 15 gaudyklių, tai paklius vis tiek 2 spiečiai, t.y. geografija – labai svarbi. Ne būtinai, kad greta būtų kieno nors bitynai, - atskrenda Dievas žino iš kur, pagal literatūros duomenis kartais iš už 90 ir daugiau km. Svarbu kada kabinti: reikia sugauti momentą, kada žemės širšės jau išėjo ir pradėjo statyti savo lizdus (anksčiau pakabinsi – širšių prisigaudysi), o spietimas – natūralu “ dar neprasidėjo. Per dieną būdavo kabindavau po 18 gaudyklių, tiesa jausdavausi beždžione. Kabinu taip: išsirenku medį, virvę vienu galu už diržo, kitu – karabinu už vielinio surišimo ant dėžės, ir – lipu; renkuosi, kur pritvirtinti, po to prisitraukiu gaudyklę ir pririšu prie medžio. Lakos kryptis reikšmės neturi, reikšmę turi patogus priskridimas.

Visuomet yra pavojus, kad gaudyklę nuknis. Papasakosiu savo paslaptis, padėjusias man šito išvengti (per 4 metus nepavogė nei vienos):

1. Statau, kad nekristų į akis, gana aukštai (6-12 m.) - ne kiekvienas lips.

2. Pririšu prie medžio (prie kamieno) ta pačia rišimo viela, susuku, o galus nugnybu replėmis – ne kiekvienas eina į mišką su replėmis, o rankomis atsukti neįmanoma. (Buvo atvejis, nebegalėjo nuimti iš užkimšo iš piktumo laką).

3. Ant vienos iš sienelių (geriau ant priekinės) aliejiniais dažais užrašyta mano pavardė, kaimo pavadinimas ir – kartais – telefonas) – bitininkai retai patys šeškauja, o štai dykinėtojai-girtuokliai gali nuimti, kad po to pragerti, o užrašytą parduoti problematiška, ypač savame rajone, kur daugelis mane pažįsta.

Buvo atvejis, kuomet gaudyklę net iš medžio iškėlė (kabėjo taip, kad pavardės nesimatė), bet po to pasižiūrėjo ir ... paliko po medžiu.

Tikrinu pastoviai. jeigu pasirodė, kad spiečius pakliuvo (skraido labai), nepatingėkite – užlipkite į medį ir pastebėkit, gali būti paprasčiausiai žvalgės (gana dažnai), jeigu neša dulkeles – galite švęsti pergalę! 

Nuiminėju ankstų rytą, iki skridimo.

Lakos pas mane apskritos (daug patogiau, o ir bitėms, kaip man atrodo, patinka), užkemšu susukta plona viela, kad oras praeitų (laką), bet tai jeigu toli vežti – aš kartais už 70 km nuo namų kabinu, valandą važioju) – o taip – paprastai skudurėliu.

Atvežu į bityną, iš karto statau prie pat paruošto avilio ...po paros, ar net vakarop perkėlinėju. Esant spiečių gausai, nesigėdiju jungti po 3-4, motinėlių neieškau, ant savų rėmelių jungiamos niekuomet nesipeša, na ir kvapą vienodą suteikiu (naudoju aerozolį Kameton“ (vaistinėje parduodamas bronchito gydymui) – labai rekomenduoju, per tris metus nei vieno užsikirtimo ir itin patogus). Tokie medaunykai dirba kaip pasiutę, per kokias tris liepos savaites įsirengia lizdą ir duoda po kokia-us 20 rėmelių medaus. Ir pastebėkit – korius jos siuva be dirbtinės plokštės, jeigu neskaičiuoti tų 4-5 cm iš viršaus, kurie užpilami medumi, o perų dalį su tokiu akelių dydžiu, koks ištikrųjų reikalingas bitėms. o ne su tokiu, kokio jos priverstos laikytis pagal dirbtinio korio gamintojų užgaidas. Kartais panaudoju sugautus spiečius sustiprinimui antskrydžiu, tam gaudyklė turi stovėti greta sustiprinimui skirto avilio ne mažiau 5-7 dienų. Bet šis būdas man patinka daug mažiau. Geriau vis tik jungti lizdus. Beje, jeigu palikti sugautą spiečių žiemoti gaudyklėje (pašiltinus) – bandymas vyksta puikiai net esant nedidelėms maisto atsargoms, dažnai taip man išeina su vėlyvais spiečiais, kuomet stiprinti nieko jau nebereikia – sezonas baigiasi, o spiečius pakliuvo. Šiais metais pas mane tokių penkios štukos žiemoja, ir dar vieną krikštatėviui (krikštasūniui?) padovanojau. O viso praėjusį sezoną aš iš miško parsivežiau 22 puikius spiečius (iš 50 gaudyklių).

Kartais pakliuva ankstyvieji spiečiai. Iškraunu, o gaudyklę grąžinu atgal į medį. Ir – vėlei pakliūva. Praėjusiais metais buvo du tokie atvejai.

O apskritai, tai gaudyklė, į kurią bent kartą pakliuvo spiečius, verta dešimties neapgyvendintų. Kvapas, kurį palieka spietinės bitės, pasilieka dėžėje beveik visados, takia gaudyklė visuomet bus pasirenkama spiečių pirmoje eilėje. Konkurencija (pas mus) labai didelė. Kartais vaikštai-vaikštai po mišką ... visi medžiai padoresni užimti. Ir tuo pat metu spiečių visiems pakanka! Bitės pačios išsirinks, kieno pasiūlymas geresnis. Dabar apie etinę klausimo pusę. Yra kategorija bitininkų, kurie griežta smerkia spiečių gaudymą miškuose ne tik arti jų bitynų, bet ir bendrai. Aš manau, kad tai pareina nuo rusiškojo (ne menkiau ir lietuviškojo. Vert. past.) - atleisk Viešpatie – mentaliteto: „Tai niekis, kad mano karvė nugaišo, svarbiausia – kad pas kaimyną susirgo!“ Tai yra – trivialus godumas ir pavydas. Kaip kurie (itin protingi) aprengia savo susierzinimą į pseudomokslinę formą: būk tai buvimas greta gaudykliu provokuoja spietimą bitynuose. Įsitikinęs, kad tai – visiška nesąmonė! Siūlau visiems norintiems apkabinėti mano bityną trimis eilėmis gaudyklių ir įsitikinti mano teisumu.

2005 m. Versta iš http://www.letok.narod.ru