Bičių žiemojimas

Tai vienas iš sunkiausių bitininkystės praktikos klausimų. Jis nusinešdavo daug bičių šeimų, nuteriodamas kartais ištisus bitynus. O kiek jų tapdavo netinkamomis dėl nusilpimo? Sauja bičių su motinėle nesugebėdavo nei vystytis, nei rinkti medų. . beje, ir dabar bičių žiemojimą laiko problema numeris vienas, ypač šalto klimato zonose, kur bičių neskraidymo laikotarpis trunka šešis – septynis mėnesius.

G. P. Kondartjev(o) bitynai buvo šiaurinėje šalies zonoje ir jam tekdavo susidurti su visais ilgo žiemojimo sunkumais. Jis stebėjo šeimų būseną, sekė žiemojimo eigą įvairiomis sąlygomis, bandymų keliu išsiaiškindavo blogo žiemojimo priežastis, surasdavo jų įveikimo kelius, kad papasakoti apie juos Rusijos bitininkams. Ie patiems bitininkams jis patarė nuolatos stebėti ir tyrinėti bičių gyvenimą žiemą, gilintis visus jų poreikius, pilnumoje žinoti vabzdžių poreikius.

Didelį indėlį į šios temos nagrinėjimą padarė N.M. Vtvickij ir A. M. Butlerov. Kondratjev daugelį jų teiginių žymiai pagilino ir išvystė toliau, besiremdamas savuoju patyrimu ir naujausiais tuometinės pasaulinės literatūros duomenimis.

Bet, ko gero, niekas iš jo pirmtakų nekalbėjo taip stipriai ir svariai apie lemiamą įteką žiemojimo rezultatų į bitininkystės produktyvumą. Žiemojimas, G. P. Kondratjev(o) žodžiais, tai pati sunkiausia bitininkystės dalis, akmuo ant visų bitininkų kelio, visų svarbiausias klausimas. Tokia padėtis, kaip jis manė, buvo paaiškinama nepakankamu teoriniu bičių žiemojimo laikotarpio ištyrimu , iš vienos pusės ir nepakankamu šių visuomeninių vabzdžių atsparumo žiemai žinojimu iš kitos. „Sėkmingas žiemojimas, - rašė jis, tai visos bitininkystės pagrindas. Kol pas mus nebus tikrumo, kad visos šeimos, paliktos žiemai, pavasarį išeis gyvos, žvalios, stiprios ir sveikos, iki tol visokios (įdėtos) lėšos, visokios gudrybės ir ateičiai puoselėjamos viltys, paliks tikrąją to žodžio prasme bergždžiomis. Jos išsisklaidys kaip dūmai, ir pas bitininką pasiliks nusivylimo kartėlis“. Kitaip sakant, be sėkmingo žiemojimo bityno nebebus.

Taigi, bitininko menas, jo teorinis iš praktinis pažinimas tikrinami bičių žiemojimu. „Tik tas gali vadintis tikru bitininku, - teigė G.P. Kondratjev. - Tik tas gali gauti iš bičių pelną ir tvarkyti bites racionaliai, pas ką bitės sėkmingai žiemoja“. Kaip teisingai jis laikė, geras žiemojimas nustatomas ne tik išlikusių gyvų šeimų skaičiumi. Būtina dar, kad bitės išsaugotų joms būdingą energiją, aktyvumą, reakcijos aštįumą, darbingumą, turėtų pavasariui reikiamą kiekį jaunų perų, o lizdai išliktų švariais, gaiviais, kaip ir vasaros viduryje, ir aviliuose neturi būti drėgmės pėdsakų.

„Kuo turi rūpintis šiuolaikiniai bitininkai? - kėlė klausimą G.P. Kondratjev ir pats atsakydavo:

– Pirmiausia ir svarbiausia-tai , kad bitės gerai peržiemotų“.

Čia Kondratjev(as) kreipiasi į pirminį šaltinį – pačią medų renkančių bičių prigimtį. Juk apie tai, kad bitės nesibijo šalčio ir moka save išsaugoti žiauriausiomis žiemomis, liudija daugiamilijoninė natūrali šių vabzdžių istorija.

Laukinėje būsenoje iš amžių glūdumos jos veisėsi ir dauginosi be žmogaus pagalbos, Faktas, kad jo sne pradingo nuo žemės paviršiaus, gyvena ir puikiai jaučiasi net Šiaurėje, kalba apie tai, kad šalčiai joms nepavojingi.. Dar daugiau, jų ištvermė ir gyvybingumas tiesiog pribloškiantys. Šituo įsitikindavo gamtininkai ir beveik visi praktikai, stebėję bičių žiemojimą pačiomis neįprasčiausiomis sąlygomis.

Gendij(us) Petovič(iuis) ne kartą prisimindavo permiškio bitininko laišką, atsiustą akademikui A. M. Butlerovu(i), kurį jie kartu skaitė ir aptarė. „Žiema pas mus dabar tokia, pranešinėjo bitininkas, kokios nebeatmena ir senoliai. Trijų savaičių bėgyje šaltis buvo ne žemiau -30˚ C; būdavo dienos, kai jie pasiekdavo – 40˚ C. Tuo pat metu pūtė stiprus vėjas. Bitės mano, patalpintos gulsčiuose kelmuose, žiemojo atvirame ore, miške. Sniego buvo labai mažai, ir aviliai stovėjo pliki. Aš su baime nuėjau apžiūrėti jų pavasarį, ir įsivaizduokit mano džiaugsmą ir nustebimą – nei viena šeima iš bityno ne žuvo.“ Reškia, šaltis ne žudo bičių, jos visai normaliai gali žiemoti laisvėje.

Kondratjev(as) pats ne kartą palikdavo žiemai bityne, sode, ne tik vidurio Rusijos miško bites, įpratusias prie žemų temperatūrų, bet ir kaukazine, ir iteliškąsias. Be to žiemodavo jos visuomet su puikiais rezultatais, o pavasarį intensyviai vystėsi, žymiai aplenkdamos tas, ką žiemodavo patalpoje. Sėkmingo žiemojimo pietinių bičių po atviru dangumi patirtis šiaurėje buvo, ko gero, viena iš pirmųjų tėvynės bitininkavimo istorijoje. Mūsų laikais itališkosios ir pilkosios kalnų kaukazietiškosios bitės puikiai žiemoja ir puikiausiai dirba šalyse su šaltu klimatu, tame tarpe Suomijoje ir šiaurinėse JAV valstijose bei Kanadoje.

Geras bičių žiemojimas sąlygojamas, kaip žinoma, ne vieno kažkokio faktoriaus, o ištisu sąlygų kompleksu. Savo „POKLABIUOSE“ Kondratjev(as) gana smulkiai sustodavo prie šio klausimo. 

Bitės turi turėti žiemai daug medaus. Tai, jo apibrėžimu. „pamatinė taisyklė“. Jeigu bitės yra arti gausių ir kokybiškų medaus atsargų, tai jos niekuomet nepražus. Pagal jo paskaičiavimus, daug patikimiau palikinėti žiemai penkias šeimas, gerai aprūpintas medumi, nei penkiolika, kurioms medaus palikta tik iki ribos. Tiek svarbaus principo nesilaikymas dažnai atveda prie to, kad bitininkas, pašventęs atrodytų, visą gyvenimą bitininkystei, taip ir nebegali įsiveisti tikro bityno ir negauna iš jos nei pelno , nei džiaugsmo.

Perų lizdą ir visa, kas jame yra, G. P. Kondratjev(as) laikė neliečiamu, niekuomet nepatarė imti iš jo medų, net atrodantį atliekamu, nuosavam pelnui. Šis medus priklauso bitėms, o ne bitininkui. Maisto atsargų išdėstymo avilyje pažeidimas ypač atsiliepia žiemą, kadangi tampa šeimos žuvimo nuo bado priežastimi, nors lizde ir palieka medaus koriai, nepasiekiami bičių kamuoliui. Laisvumai čia neleistini. 

Italo Dubini aviliuose Gennadij(us) Petroboč(ius) palikdavo šeimas žiemai ne viename korpuse, kaip patarinėjo išradėjas, o dvejuose (Italijai su jos šiltu klimatu ir šiltais žiemos mėnesiais aukšto gal būt ir pakanka, bet Rusijos šiaurinei zonai – maža). Ženklios medaus atsargos darė negalimomis neigiamas pasekme ir garantavo patikimą žiemojimą. Tuo pat metu didelis lizdo tūris ne blogino, o, atvirkščiai, gerino bičių gyvenimo sąlygas.

Liesdamas maisto išeikvojimą G. P. Kondratjev(as) išsakė originalią ir daugeliui netikėtą mintį. „Visiškai klaidingai mano, rašė jis, kad šaltomis žiemomis bitės daugiau suvalgo medaus, nei šiltomis“> tą patį, tarp kita ko, ne kartą pastebėdavo švelniomis žiemomis ir atidūs bitininkai-praktikai, bet karčiai mokėdavo tie, kad besitikėdami šilumos, palikdavo bitėms maisto tik iki ribos. kad tik jo pakaktų iki pavasario. Gaila, mokslinio tokio bičių elgesio pagrindimo ligi šiol nepadaryta. Pagal jo pastebėjimus, šaltomis žiemomis bitės anksčiau pradeda auginti perus. Matomai, todėl šeimos, žiemojančios laisvėje ir pasmerktos žemų temperatūrų poveikiui , greičiau sustiprėja pavasarį. Visa tai dar kartą patvirtina Kondratjev(o)-gamtininko ir eksperimentatoriaus akies įžvalgumą, nepraeinančią jo išvadų vertingumą.

Kaip ir A.M. Butlerov(as), svarbiausia sėkmingo bičių žiemojimo sąlyga Gehhadij(us) Petrovič(ius) laikė gerą avilių ir žiemojimo patalpos ventiliavimą. Drėgmė lizduose, medaus suskystėjimas, duonelės ir korių gedimas, bičių vidurių ligos – visa šita, jo nuomone, vyko nuo blogos oro apykaitos. Šviežio oro pasiekimas, be abejo, būtinas, kaip būtinas ir geras ventiliavimas. Jis patarė žiemą lakas laikyti atviras visu pločiu, o aviliuose su atskiriamu dugnu, net įstatinėti kuolelius tarp dugno ir korpuso. Pavyzdžiui, po aviliais Dubini su atskiriamu dugnu, kuriuose šeimos žiemodavo dvejuose korpusuose, jis laikė „Ne kvaila žiemojimui pastatyti ... tuščią pusdėžę; tai duos galimybę šeimai gauti didesnį kiekį šviežio oro“. Kaip matome, G. P. Kondratjev(as) jau žinojo apie oro pagalvę ir jos palankią įtaką bitėms. Visa šita buvo tuomet nauju, visiškai priešingu tam, ką darė bitininkai, rūpinęsi pagrindinai šilumos išsaugojimu ir įkūtodavusieji savo bites.

Žiemojimo patalpa G. P. Kondratjev(o) bityne nlyšnicuose buvo aprūpina patikima ventiliavimo sistema ir atitiko visiems reikalavimams, keliamiems tokioms patalpoms. Oro temperatūra joje laikėsi 0˚C ir atodrėkių metu niekuomet ne pakildavo aukščiau 3-4˚C šilumos. Bitės buvo visiškoje ramybėje, kas taip pat ne mažiau svarbu.

Dabartiniai bitininkai, kurių bitės žiemoja laisvėje, etalonu laiko šeimą 3-3,5 kilogramų masės. aprūpintą 40-45 kilogramų maisto. Tokios šeimos eina žiemoti dvejuose arba trijuose daugiakorpusinio avilio korpusuose arba dadano avilyje su maistiniu meduviniu antstatu. laikantis visų kitų sąlygų jos patikimai žiemoja betkokiose klimatinėse šalies zonose ir tvirtai išsaugo savo jėgas pavasariui.

 

„Rusijos mokslininkai bitininkai“, I. A. Šabaršov, Moskva, 1986 m. 

Versta iš airbees.com