Pasimetusi Rusija

Ištraukos iš V. Mitės straipsnio (pilna versija).

Vidinių prieštaravimų plėšoma Rusija terorizuoja Lietuvą beveik visais frontais. Dauguma šitokio elgesio priežasčių slypi pačioje Rusijoje, kuri nesuvokia savęs kaip normalios tautinės valstybės.

Vladimiras Putinas bei jo ideologai ir istorikai bando rasti vienijančias gijas tarp carinės Romanovų valdytos Rusijos ir Lenino-Stalino sukurtos TSRS, bando pasiskelbti senosios Rusijos paveldėtojais. „Užmirštama“, jog bolševikai sušaudė paskutinį Rusijos Romanovų dinastijos carą bei jo šeimą; „užmirštama“ jog FSB yra Felikso Dzeržinskio sukurto saugumo aparato, nužudžiusio milijonus Rusijos piliečių bei sunaikinusį šalies visuomenės elitą, perėmėja. Kyla nauji paminklai bei bareljefai Stalinui, bet tuo pačiu statomi ir paminklai prieš bolševikus kovojusiems Rusijos generolams, sakykim admirolui Kolčakui. Apie jį sukurtas net filmas.

Patriarchas Kirilas kartu su prezidento administracijos vadovu Sergejumi Ivanovu atidengė Romanovų dinastijos valdymui skirtą ir restauruotą obeliską. Kirilas pareiškė, jog žvelgiant į Romanovų dinastijos valdymą, „galime sakyti, jog niekas iš valdovų iki Romanovų (nepaisant jų silpnybių bei kai kurių savybių) tiek daug nenuveikė Rusijos labui – Rusija, jiems valdant, tapo didžia šalimi bei galinga valstybe.“ Toks pareiškimas būtų sukėlęs žvėrišką vis dar nepalaidoto Lenino įsiūtį, o Kirilas būtų, be abejonės, sušaudytas.

Kai kurie rusų istorikai mano, jog daugelis šalies bėdų kyla iš to, jog Borisas Jelcinas savo laiku nepaskelbė, jog naujoji Rusija kuriama nutraukiant sąsajas su TSRS. Jie teigia, jog Jelcinas turėjo naujosios Rusijos, gimusios po TSRS subyrėjimo, istoriją pradėti ten, kur ją sustabdė bolševikai – sušaukdamas Steigiamąjį susirinkimą.

Tačiau Jelcinas, buvęs aukštas kompartijos veikėjas, objektyviai negalėjo šio žingsnio žengti. Komunistinės praeities neįvertinimas bei jos nepasmerkimas yra viena priežasčių, kodėl dabartinėje Rusijoje vyrauja istorinio įvykių vertinimo mišrainė. Iš jos gimsta nauji ideologiniai mutantai.

Grėsmingiausias iš šių mutantų – rusiškas-sovietinis nacionalizmas. Vis stiprėja įsitikinimas, jog kitataučiai šalies piliečiai bei imigrantai kelia didžiausią grėsmę tautos ir valstybės egzistavimui. Beje, Rusijoje save rusais laiko beveik 80 procentų iš beveik 143 milijonų gyventojų. Iš kur ta įsivaizduojama grėsmė? Tačiau faktai mažai ką reiškia nacionalistiniams politikams.

Net didžiausios Rusijos partijos yra nacionalistinės. Žirinovskio gausiai Dūmoje atstovaujama partija viešai lieja patologinę neapykantą Šiaurės Kaukaze gyvenantiems šalies piliečiams. Nedaug skiriasi ir kai kurie „demokratai.“ Daug ką sako Vakaruose garbinamo Navalno pažadai išvalyti Maskvą nuo kitataučių, ypač kaukaziečių.

Dar labiau susirūpinimą stiprina sociologinių apklausų duomenys, rodantys, jog nacionalizmas bei ksenofobija apėmė labai didelę dalį šalies gyventojų.

Žirinovskis, kurį daugelis naiviai laiko klounu, pasiūlė Šiaurės Kaukazą – Rusijos valstybės teritoriją – aptverti spygliuota viela bei neleisti vietiniams gyventojams turėti daugiau nei vieno ar dviejų vaikų. Paralelė su Hitleriu labai aiški. Nacistinėje Vokietijoje dėl visko buvo kalti žydai, o Rusijoje kaukaziečiai.

Ideologinė migla ir nacionalizmas taip stipriai uždengė daugelio vadinamų „patriotų“ akis, jog užmirštama, kaip taip Rusijoje daugelio garbinamas Stalinas buvo kaukazietis.

Be to atsiranda ženklų, jog Rusijos žaliavų eksportu grindžiama ekonomika silpsta. Jeigu kris gyvenimo lygis, prasidės kaltųjų paieškos.

Jau dabar aišku, kas bus kaltas dėl visų bėdų – kaukaziečiai, žydai, Baltijos valstybių nacionalistai, na ir, žinoma, klastingosios Jungtinės Amerikos Valstijos.