Rusija – tik buvusios Sovietų Sąjungos šešėlis

George Friedman taip galvoja.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dumia akis tikindamas, kad Rusija – viena galingiausiųjų pasaulyje. Iš tiesų Rusija turi svorio tik regioniniu mastu didžiąja dalimi dėl to, kad jos periferija merdi, sako analitinio centro „Stratfor“ įkūrėjas George’as Friedmanas savo komentare.

V. Putinas mėgina primesti galią, kurios jis iš tiesų neturi ir jam tai puikiai sekasi. Jo manymu, Sirijos klausimas kelia problemą, nes Jungtinės Valstijos meta iššūkį jo blefui, o jis neturi stiprių kortų apsiginti. Tam, kad suvoktume jo žaidimą, pradėkime nuo neseniai įvykusio Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikimo Sankt Peterburge, Rusijoje.

V. Putinas ir JAV prezidentas Barackas Obama surengė 20 minučių trukusį šaltą ir bevaisį susitikimą. JAV pasiryžusios pradėti karinius veiksmus Sirijoje, o Rusija griežtai tam prieštarauja. Įtampa tarp Vašingtono ir Maskvos, kuri buvo demonstruojama G20 susitikimo metu, sužadino Šaltojo karo prisiminimus. Laikų, kai Rusija buvo pasaulinė galia, o tai ir yra nuotaika, kurią norėjo sukurti V. Putinas – štai čia jo blefas ir prasideda.

JAV ir Rusijos santykiai gana įtempti jau pakankamai ilgą laiką. B. Obamos atėjimo į valdžią pradžioje, tuometinė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton pasirodė Maskvoje su dėžute su raudonu mygtuku, pavadintu „perkrovimu“. Kaip teigė H. Clinton, šis mygtukas simbolizavo troškimą iš naujo pradėti JAV ir Rusijos santykius.

Tačiau šis gestas mažai tepadėjo, o šių dviejų valstybių santykiai nuo to laiko tik dar labiau pablogėjo. Kinijai sutelkus dėmesį į vidaus problemas, o Europos Sąjungai (ES) kovojant su ją apėmusiu sąmyšiu, JAV ir Rusija tampa svarbiausiomis, nors ir nepalyginamomis, žaidėjomis pasaulinėje arenoje, o jų tarpusavio santykių blogėjimas gali būti reikšmingas. Prieš svarstydami Sirijos klausimą, turime suvokti, kas vyksta tarp jų.

Prieš dvidešimt metų JAV mažai tesidomėjo santykiais su Rusija, juo labiau galimybe atversti naują puslapį. Sovietų Sąjunga sugriuvo, Rusijos Federacija skendėjo griuvėsiuose, todėl JAV nežiūrėjo į ją rimtai. Rusai prisimena šį periodą su kartėliu. Jų nuomone, prisidengdamos tuo, kad mokė rusus, kaip kurti konstitucinę demokratiją bei puoselėti žmogaus teises, JAV ir ES ėmėsi išnaudotojiškų veiklų bei rėmė nevyriausybines organizacijas, siekiančias destabilizuoti Rusiją.

Lūžio tašku tapo Kosovo krizė. Slobodanas Miloševičius – lyderis to, kas liko iš Jugoslavijos – buvo Rusijos sąjungininkas. Rusija palaikė istorinius santykius su Serbija, todėl nenorėjo, kad ji būtų suskaldyta, o Kosovas gautų nepriklausomybę.

Spaudimas iš Vakarų

JAV tiek finansiškai, tiek ir kitais būdais rėmė žmogaus teisių gynėjų grupių stiprėjimą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Kai daugelyje buvusių Sovietų Sąjungos šalių įvyko revoliucijos dešimtajame dešimtmetyje, po kurių šios šalys suformavo vyriausybes, jos be jokios abejonės tapo demokratiškesnės, labiau orientuotos į Vakarus bei Ameriką. Vakarai artėjo prie Rusijos. Kertiniu akmeniu tapo Ukrainoje įvykusi Oranžinė revoliucija, po kurios 2004 m. buvo suformuota provakarietiška vyriausybė. Ukraina tapo viena iš šalių, kurių prisijungimas prie NATO bloko keltų problemų Rusijos gynybai bei dujotiekių į Europą kontrolei.

V. Putino nuomone, nevyriausybinės organizacijos tam turėjo įtakos. Jis taip pat pareiškė, kad JAV ir D. Britanijos žvalgyba finansavo šias organizacijas. Įvykiai Ukrainoje Rusijai reiškė, kad JAV siekia, jog Sovietų Sąjungos griūtis peraugtų į Rusijos Federacijos griūtį. V. Putino akyse, Kosovas taip pat tapo įžeidimu, o Oranžinė revoliucija – ataka prieš pagrindinius Rusijos interesus.

V. Putinas ėmėsi kitokių nuomonių, sklindančių tiek iš užsienietiškų nevyriausybinių organizacijų, tiek ir šalies vidaus grupių, slopinimo. Jo manymu, Rusija buvo puolama, todėl šios grupės buvo vertinamos kaip griaunančios organizacijos. Iš tikrųjų Rusija grįžo prie istorinės autoritarinės valdžios, kur ekonomikos kryptys kontroliuojamos, o nuomonių skirtumai vertinami kaip dalykai, griaunantys valstybę. Nors didžioji tokios reakcijos dalis galėtų būti suprantama, įvertinus po 1991 m. Rusiją ištikusias nesėkmes ir bėdas, tai sukėlė konfliktą su JAV. Jungtinės Valstijos ir toliau darė spaudimą Rusijai dėl opių žmogaus teisių klausimų, o Rusija į tai reagavo dar didesnėmis represijomis.

Nuo 2008 m. V. Putinas deda pastangas, norėdamas sukurti įvaizdį, jog Rusija atgavo savo istorinę galią. Ji palaiko ryšius su tokiomis kairiųjų valdomomis valstybėmis kaip Venesuela, Ekvadoras, Bolivija ir Kuba. Žinoma, formaliai Rusija nėra valdoma kairiųjų, net jei taip ir būtų, tariama Rusijos kairiųjų valdžia atrodytų keistai dėl šioje šalyje vis dar klestinčių nesuskaičiuojamų oligarchų. Iš tiesų Rusija mažai ką gali pasiūlyti šioms šalims be viliojančiai skambančių energetinių investicijų bei ginklų tiekimo, o tai labai retai įgyvendinama. Tačiau tai vis dėlto padeda Rusijai kurti pasaulinės galios įvaizdį.

Iš esmės, dabartinė Rusija – tik buvusios Sovietų Sąjungos šešėlis. Jos ekonomika stipriai orientuota į energijos šaltinių eksportą bei priklausoma nuo aukštų kainų, kurių negali kontroliuoti.

Už Maskvos ir Sankt Peterburgo ribų, gyvenimo sąlygos sunkios, o gyvenimo trukmė trumpa. Kariniu požiūriu, Rusija negali būti lyginama su JAV. Tačiau šiuo istorijos tarpsniu, kai JAV užsiėmusios pasitraukimu iš musulmonų pasaulio, o europiečiai paskendę instituciniame sąmyšyje, ši šalis deda pastangas ir demonstruoja savo tikrąjį pajėgumą viršijančią galią. Rusai blefuoja ir šis blefas padeda šalies viduje sukurti įspūdį, kad, nepaisant visų problemų, Rusija susigrąžino savo galybę.

Sirijos klausimas

Ryšys tarp Sirijos režimo ir Rusijos užsimezgė dar 1970 m., kai Hafezas al Assadas – dabartinio Sirijos prezidento Basharo al Assado tėvas – surengė valstybinį perversmą bei pradėjo draugauti su Sovietų Sąjunga.

Jeigu tikėtume pasaulinio masto politinės galios pasaka, kurią turi sukurti V. Putinas, B. Assado valdančiojo režimo žlugimas Rusijos prezidento strategijai smarkiai pakenktų – tokios baigties pavyktų išvengti tik tuo atveju, jei JAV Artimuosiuose Rytuose įsitrauktų į dar kitą ilgą ir brangiai atsieisiantį konfliktą. Irako ir Afganistano konfliktai Rusijai išėjo tik į naudą.

Tačiau mažai tikėtina, kad JAV įklimps į konflikto malšinimą Sirijoje taip giliai, kaip buvo įklimpusi į praeities konfliktus. B. Obama gali mėginti nuversti režimą bei sukurti sunitų vyriausybę arba jis gali pasirinkti elementarią ataką, panaudojant raketas. Tačiau Irako scenarijus nepasikartos, nebent B. Obama visiškai nebekontroliuotų situacijos.

Rusija gali vėl būti pažeminta – panašų pažeminimą iš Vašingtono pusės patyrė 2008 metais dėl Gruzijos. Amerika ir duos aiškiai suprasti: Rusijos nuogąstavimai neturi jokio pagrindo. Ir primins Maskvai, jog, JAV nusprendus veikti (kad ir kada taip nutiktų), rusai negalės nieko padaryti.

Poveikis Rusijos viduje bus įdomus. Yra įrodymų, liudijančių V. Putino pozicijų silpnėjimą. Jo stiprioji pusė – Rusijos kaip pasaulinės galios iliuzijos sukūrimas. Tai suduos Rusijai smūgį ir nėra aišku, kaip tai atsilieps Rusijos valdymo sistemai. Tačiau bet kuriuo atveju, tai gali pakeisti požiūrį, jog Rusija užima puolimo poziciją, o JAV – gynybinę.

Tai – esminė užduotis, kurią V. Putinas sau iškėlė. Nemanau, kad jis tikėjosi, jog ES laikysis pozicijos, kad B. al Assadas panaudojo cheminį ginklą. ES galimai nesiųs savo pajėgų į Siriją, tačiau ji nepasmerks tų, kas tai darys, o tai reiškia, kad V. Putino blefas atsidūrė pavojuje.

Istorija nepasikeis dėl šio įvykio. V. Putino, o kartu ir Rusijos, ateitis nepriklauso nuo to, ar Rusija sugebės apsaugoti savo sąjungininkę Siriją vien dėl to, kad Sirija nėra tokia reikšminga. Egzistuoja daugybė priežasčių, dėl kurių JAV gali nepageidauti veltis į konfliktą su Sirija. Tačiau suvokus įtampą tarp JAV ir Rusijos dėl Sirijos, tampa logiška vertinti šią krizę netolimų istorinių įvykių kontekste, pradedant Kosovu 1999 m. ir Gruzija 2008 m. ir baigiant tuo, kas vyksta šiandieną.

Šaltinis Stratfor.

George Friedman yra JAV analitinio centro „Stratfor“ įkūrėjas.