Kaip būtų puolamos ir ginamos Baltijos šalys?

Ištrauko iš Aleksandro Matonio straipsnio lrytas.lt

Kaip visa tai vyktų?

Beprasmiška spėlioti, ar realus karinis susidūrimas Baltijos šalyse įmanomas. Tačiau galima svarstyti, kokios galėtų būti konflikto aplinkybės ir jo raida.

Karinių invazijų scenarijai Maskvoje yra sukurti, ir tai ne paslaptis. 2009 metais jos ginkluotųjų pajėgų pratybose „Zapad“ („Vakarai“) buvo imituojamas Rusijos užgrobtų Baltijos valstybių teritorijų gynimas nuo atvykstančio NATO pastiprinimo. Pernai pratybų „Proryv“ („Proveržis“) metu buvo repetuojamas Kaliningrado srityje dislokuotų Rusijos pajėgų susijungimas su sąjungininkais iš Baltarusijos, atkertant maždaug 100 kilometrų ilgio sausumos koridorių, jungiantį Lietuvą ir Lenkiją.

Praėjus beveik šimtmečiui po Pirmojo pasaulinio karo, Rusija turi tą patį geopolitinį pranašumą prieš NATO sąjungininkus, kurį turėjo Vokietijos imperija prieš Rusijos imperiją – Karaliaučiaus krašto kontrolę. 1914 metais Mozūrijos ežerynai ir jų pelkėtos prieigos tapo Rusijos 1-osios ir 2-osios armijų pražūties vieta. Esminga tai, kad Lietuvą ir Lenkiją jungiančio sausumos koridoriaus infrastruktūra, palyginti su buvusiąja prieš šimtmetį, patobulėjo nežymiai.

1901 metų žemėlapyje matyti du giriomis tarp ežerų ir pelkių vinguriuojantys keliai Lietuvos link – pro Augustavą ir Suvalkus. Dabar abi šalis jungia tie patys, tik asfaltuoti ir išplatinti keliai. Miškų tankmė ir klampynės – nepalankūs įprastinės ginkluotės ir technikos judėjimui.

Sausumos kelias iš Lenkijos į Lietuvą – vienas numatomų Baltijos valstybių gynimo kelių. Ir šis kelias – pažeidžiamas dėl jau paminėtų priežasčių.

Todėl realiausias Baltijos šalių apgynimo kelias būtų perkeliant pajėgas jūra ir oru. Teorinis NATO priešininkas tai irgi supranta. Neabejojant, kas bus agresorius, galima neabejoti ir jo pirmiausiais veiksmais.

Tikėtina, kad Kaliningrado srities geografiniame centre, prie Černiachovsko mobiliose baterijose dislokuotos naujos taktinės raketų „žemė-žemė“ sistemos „Iskander“ suduos kelis prevencinius smūgius 500 kilometrų spinduliu esantiems objektams. Tarp taikinių - ir kažkieno strateginiu sprendimu tokiam smūgiui itin palankiai dislokuotos Lietuvos kariuomenės ir jos technikos sankaupos Rukloje.

Po šių smūgių prireiktų išskirtinių pastangų bandant pergrupuoti ir parengti gynybai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotąjį pėstininkų, Artilerijos batalionus. Raketų smūgiai padarytų ir didžiulę žalą arsenalams Linkaičiuose ir Klaipėdoje. Siekiant sukliudyti atvykstančiam NATO pastiprinimui vieni pirmųjų raketų atakų sulauktų Zoknių ir pagrindiniai tarptautiniai šalies oro uostai. Kaliningrado srityje dislokuotos naujos oro gynybos sistemos „S-400“ kartu su senesne ginkluote sukurtų daug kliūčių NATO aviacijos veiksmams visame Baltijos regione.

Drauge su raketų atakomis prasidėtų ir sausumos bei oro invazija. Priklausomai nuo operacijos tikslų, puolanti kariuomenė judėtų kuriomis nors iš šių krypčių – iš Kaliningrado srities pontoniniais tiltais per Nemuną Klaipėdos ir Kauno link, sausuma Baltarusijos link, iš Pskovo srities per Latviją – Šiaulių ir Visagino link. Puolimas vyktų mažiausiai dviem kryptimis, Latvija ir Estija taip pat sulauktų agresijos.

Aktyvaus pasipriešinimo židiniai

Ar Baltarusija tiesiogiai dalyvautų kariniuose veiksmuose? Atsakyti sunku, tačiau Minskas veikiausiai leistų Rusijai naudotis oro erdve ir suteiktų tranzitą. Kelyje į Klaipėdą įsiveržėliams kelią užtvertų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotas pėstininkų batalionas, o uostamiesčio prieigose – Kunigaikščio Butigeidžio batalionas, kuris 2011 metų pabaigoje kažkieno išmintingu sprendimu pradėtas pertvarkyti iš mokomojo į kovinį. Tačiau jūros desanto išsilaipinimas uostamiesčio gynimo perspektyvas apniauktų.

Panevėžyje įsikūręs Karaliaus Mindaugo mechanizuotas pėstininkų batalionas gintų Šiaulių-Radviliškio (kaip karo su bermontininkais laikais) bei Visagino kryptis. Kauno prieigose interventų puolimą stabdytų į mažas, mobilias ir labai gerai ginkluotas grupes organizuotas spec. pajėgų Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas. Vilniaus, kuris paliktas beveik be įprastinės kariuomenės priedangos, apylinkėse iš Baltarusijos asfaltuotais keliais judančias technikos kolonas blokuotų mažais padaliniais išsibarstę spec. pajėgų Ypatingos paskirties tarnybos kariai, remiami „Geležinio Vilko“ brigados žvalgų ir minosvaidininkų.

Visoje šalies teritorijoje priešintųsi Krašto apsaugos savanoriai bei iš mobilizacinio rezervo pašaukti kariai. Puolimo chaose liktų visiškai neveiksmingi ir pažeidžiami brangiausi kariuomenės pirkiniai: realios ginkluotės neturintys Karinių jūrų pajėgų laivai bei garažuose stovintys šarvuoti sunkvežimiai „Sisu“.

Tikėtina, kad pavyktų išsaugoti ir prieš interventus panaudoti oro gynybos sistemas „Stinger“ bei prieštankinius ginklus „Javelin“, „Carl Gustaff“. Lietuvos kariuomenės operacijų sėkmę lemtų mažų padalinių ir partizaninių veiksmų taktika, mobilūs prieštankiniai ir priešlėktuviniai ginklai, palydovinės ir lazerinės nutaikymo sistemos bei patikimas koduotas ryšys.

Kada pradėtų veikti NATO?

Aljansas pirmiausia siektų sunaikinti Rusijos ir jos sąjungininkų oro gynybos ir kitas raketines sistemas, vadovavimo grandis, neutralizuoti ryšius ir radiolokaciją bei užsitikrinti viršenybę ore.

Tai padarius, atakos lėktuvų ir sraigtasparnių smūgiais būtų pradėtas planingas ir neišvengiamas priešininko karinės technikos ir gyvosios jėgos naikinimas, masyvių kariuomenės pajėgų perdislokavimas į skubiai suremontuotus aerodromus ir išminuotą uostą. Jei kariaujančios šalys nepanaudotų taktinių branduolinių ginklų, šio regioninio konflikto baigtis nuspėjama.

Agresorius būtų atremtas ir sunaikintas, tačiau konflikto pasekmės Baltijos šalims būtų tragiškos, sunkiai išmatuojamos. Pagaliau, tokią pasenusio, XIX-XX amžių karybos ir mąstymo invaziją galėtų nulemti tik prieš tai įvykę sudėtingi ir tragiški politiniai procesai pačioje Rusijoje.