JAV-Vokietija
Darbo rinkoje Amerika kenčia nuo vis didėjančio „pavydo Vokietijai“. Buvusiam J. Karalystės premjerui Toniui Bleirui Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasiteiravus šalies stabilumo paslapties, ji atsakė: „Mes vis dar gaminame daiktus.“ Toks pats klausimas šiomis dienomis dažnai girdėti ir Jungtinėse valstijose.
Būtų kiek perdėta sakyti, kad Vokietija grįžta į madą, nes nepritarimo Vokietijos veiksmams tvarkantis su eurozonos krize yra kiek per daug. Vis dėlto kalbant apie darbo rinką, Amerika kenčia nuo, kaip sako vienas analitikas, taip vadinamo „pavydo Vokietijai“.
„Žmonės manęs nuolat klausia, kaip mums tai pavyksta,“ – sako Ericas Spiegelis, kompanijos “Siemens”, apie kurią Barackas Obama kalbėjo savo dviejose paskutinėse metinėse kalbose, vyriausiasis atstovas JAV. Atrodytų, sulaukti JAV prezidento pritarimo šūktelėjimo yra banalu, tačiau tokių konkurentų kaip “General Electric”, kurie prezidento liko nepastebėti, vadovai taip negalvoja. Vis dėlto B. Obama tik pakartojo tai, apie ką jau seniai plačiai kalba didžioji dalis JAV verslo lyderių ir profesinės sąjungos. „Ar galime nukopijuoti Vokietijos modelį?“, klausia demokratų senatorius centristas.
Bendrąja prasme atsakymas būtų „ne“. Vos sukakus šešiolikai, Vokietija maždaug pusę savo vidurinės mokyklos moksleivių siunčia į profesines mokyklas. Amerikoje į tai būtų žiūrima kaip į per daug skaldantį, netgi antiamerikietišką reiškinį. Daugiau nei 40 procentų vokiečių tampa pameistriais. Tik 0,3 procento Amerikos darbo jėgos seka tokiu pat pavyzdžiu. Tačiau kadangi Jungtinių valstijų dalyvavimas nuolat mažėja – praėjusį mėnesį dar 496 tūkst. amerikiečių nustojo ieškoti darbo – daugelis JAV politikų itin įdėmiai atsakymų ieško Vokietijoje.
Paieškos vis labiau panašėja į piligriminę kelionę. Mičigano gubernatorius respublikonas Rickas Snyderis ir jo partijos kolega, Ohajo gubernatorius Johnas Kasichas neseniai lankėsi Vokietijos profesinėse mokyklose. Kad atsakytų į visus amerikiečių politikams kylančius klausimus, Vokietijos ambasada Vašingtone netgi sukūrė specialią programą, pavadintą „įgūdžių iniciatyva“. “Jungtinės Valstijos nėra besivystantis šalis, tad nėra reikalo į šalį siųsti vadinamųjų techninių patarėjų,” – tikina vienas JAV diplomatas. – Tiesiog stengiamės patenkinti smalsumą apie vokiečių modelį.“
Kuo ilgiau truks JAV atsigavimas, tuo tas smalsumas tik didės. Amerikoje vis labiau stiprėja neatitikimas tarp to, ko reikia darbo rinkai, ir ką paruošia švietimo sistema. Šis paradoksas yra dvipusis. Viena vertus, Amerikai trūksta kvalifikacijos. Remiantis Darbo statistikos biuro duomenimis, šalyje yra 3,5 milijonai laisvų darbo vietų, bet nedarbas vis tiek išlieka didelis. Vis dėlto kai kurie ekonomistai ginčija esą „įgūdžių duobė“ tėra įsivaizduojama – pasak jų, inžinierių trūkumas turėjo pasimatyti ir atlyginimų infliacijos skaičiuose, ko nebuvo. Vidutinis gamybos darbuotojo valandinis atlyginimas Amerikoje yra 32 doleriai. Vokietijoje – 48. Vis dėlto darbdaviai JAV vis dar įsitikinę, kad didžiausia probema yra kvalifkuotų darbuotojų trūkumas.
Valstijos stengiasi viena kitą pranokti mokesčių lengvatomis. Iš to išlošia tik kazino. Tačiau nemažai tokių valstijų kaip Mičiganas ar Ohajus suvokia, kad tai, ko labiausiai trokšta geidžiami investuotojai yra kvalifikuota darbo jėga. Remiantis Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, pagal mokyklos abiturientų pasiruošimą darbui, JAV yra paskutinė iš 29 šalių sąraše. 46 procentai iš tų, kurie įstoja į aukštąsias mokyklas, per šešerius metus nesugeba baigti ketverių metų studijų programos. “Galimybė išvykti “mokestinių atostogų” nekompensuoja blogo verslo plano, o tik atitolina skausmą,” – teigia Vokietijos automobilių gamintojo “Daimler,” kuris JAV turi keletą fabrikų, vyresnysis vadovas. “Jei turi gerą planą, išties ieškai gerų žmonių.”
Kita vertus, amerikiečiai kartu yra ir perdaug kvalifikuoti. Aukštojo mokslo prieinamumo ir našumo centro atliktas tyrimas rodo, kad daugiau nei pusė aukštąjį išsilavinimą turinčių amerikiečių dirba darbą, kuris nereikalauja mokslinio laipsnio. Penkiolika procentų taksi vairuotojų – vienu procentu daugiau nei 1970-aisiais – Amerikoje turi aukštojo mokslo diplomą. Ketvirtadalis pardavimo vadybininkų, palyginti su 5 procentais 1970-aisiais, yra absolventai. Neįtikėtini 5 procentai valytojų dabar turi bakalauro laipsnį. Jie dabar turbūt be perstojo atgailauja naktimis už tas studentiškas paskolas. Darbas ir išsilavinimas gerai dera tik sistemos viršūnėje. Tik mokslo daktarai ir magistrantai Amerikoje gali mėgautis kylančiomis, ir gana sparčiai, pajamomis.
Tokiai kompanijai kaip “Siemens”, kurioje įdirbino 60 tūkst. amerikiečių ir kuri visai neseniai netoli Sakramento pradėjo gaminti traukinius, JAV rinkai atsakymas yra paprastas. Amerikai reikia atnaujinti savo bendruomenininius koledžus, kurie siūlo dvejų metų profesinius diplomus, tačiau dažnai alksta didesnio finansavimo. Ji taip pat privalo iš naujo pamilti gamybines praktikas. Bendžaminas Franklinas buvo spaustuvininko pameistrys Bostone. Daugelis tokių JAV profesinių sąjungų kaip vamzdžių montuotojai ar šildymo katilų gamintojai, amato mokydavosi pas savus. Galbūt jiems derėtų prisiminti savo istoriją.
Tuo tarpu “Siemens” siekia trečio Obamos pripažinimo. Įmonė ką tik sulaukė poros tūkstančių kandidatų į 50 laisvų darbo vietų Šiaurės Karolinoje. Tik dešimtadalis jų išlaikė kvalifikacinį egzaminą. Už 165 tūkst. dolerių už kiekvieną pameistrį, “Siemens” šešis būsimus vietinės vidurinės mokyklos abiturientus moko “mechatronikos” – mechaninės inžinerijos ir kompiuterių mokslų derinio. Jie dirba robotų prižiūrėtojais. Kompanija tikisi, kad susidomėjimas gamybinėmis praktikomis užkrės kitus. Vokietijoje, kuri, panašu, turi mažiau problemų su nekvalifikuotais, ar per daug kvalifikuotis darbininkais tokias praktikas sėkmingai baigia 10 tūkst. darbininkų per metus. “Jungtinės Valstijos turi didžiulį gamybos atgaivinimo potencialą,” teigia Spiegelis, “Tačiau jei kompanijos, ieškodamos kvalifikuotų žmonių, susiduria su problemomis, daug jo liks neišnaudota.”
Rusija ir investuotojai
Svyruojant naftos kainoms Rusija susiduria su didžiuliais ekonominiais iššūkiais. Vienas iš ekonomikos stiprinimo būdų, neabejotinai, yra investicijos iš užsienio, tačiau plotu didžiausia valstybė pasaulyje yra atgrasi daugeliui užsieniečių. Didžiausia Rusijos bėda, kad tokia ji buvo prieš 20 metų, tokia liko ir dabar.
“Economist Intelligence Unit” atliktas tyrimas atskleidė, kad Rusija užima priešpaskutinę vietą tarp patraukliausių investuotojams rinkų 2013 metais. Tokie rezultatai gauti apklausus 730 investuotojų visame pasaulyje. Tik 12 proc. respondentų mano, kad, atsižvelgiant į potencialų turto vertės augimą, Rusija yra gera vieta investuoti. Ankstesnių tyrimų duomenimis, Rusijos Federacija taip pat buvo priešpaskutinė. Dabar ji aplenkė Persijos įlankos grupės šalis, kurios buvo tiriamos kaip bendra rinka.
Užsienio investuotojai Rusiją iki šiol pavadina „Laukiniais, laukiniais Rytais“, šią savaitę teigė „Euro news“ televizijos apžvalgininkai. Dvigubi standartai, korupcija, neaiškių grupuočių įtaka politikai ir teisėsaugai – tokia Rusija užsieniečiams buvo prieš 20 metų, tokia ji yra ir dabar.
Jeanas-Noelis Lemondas Paryžių į Maskvą iškeitė 1993 metais. Prancūzas atvyko vadovauti pirmajam Jaques Dessangegrožio salonui Rusijoje. Prabėgus 20 metų nuo pirmos pažinties J. N. Lemondas vėl gyvena Maskvoje. Ir vėl mokosi iš naujo. „Viskas čia labai komplikuota, labai sudėtinga, bet čia galima padaryti labai daug, viskas vyksta labai greitai“, – dabar jau savo nuosavame salone sako vyras.
J. N. Lemondas buvo „atsikandęs“ gyvenimo Rusijoje ir grįžo į Prancūziją. Vis dėlto praėjusiais metais nusprendė imtis nuosavo verlo ir geriausia vietą tą padaryti jam atrodė Maskva. Jis teigia jau perpratęs vietinę sistemą: „Užsieniečiui čia turėti verslą yra misija neįmanoma. Sakykime taip – kiekvienas atvykėlis privalo turėti „vietinės pagalbos“. Daug kas sako, kad Rusijoje viską valdo mafija. Aš taip nesakyčiau. Grečiau visi žmonės čia yra labai „organizuoti“. Žinoma, tos organizacijos yra labai įvairios: vienos – aiškios struktūros, kitos – nelabai. Rusijoje visas gyvenimas vyksta dviem lygiais, tai tarsi dviguba rinka“.
Prancūzas atvirai sako, kad nei kyšiai, nei korupcija, nei įstatymo nepaisymas niekur nėra dingę, tačiau perpratus, kaip viskas veikia, atsiveria milžiniškos plėtros galimybės.
Rusija gana sėkmingai įveikė 2008 – 2009 metų krizę, nes tuo metu dujų ir naftos kainos leido užkamšyti daugelį skylių valstybės gyvenime. Tačiau dabar situacija pasikeitė dramatiškai: pinigai plaukia iš Rusijos milžiniškais tempais, o antrajame šių metų pusmetyje Rusijai prognozuojama recesija.
Šalis spontaniškai bando rasti būdų, kaip pritraukti daugiau investicijų iš užsienio ir subalansuoti ekonomiką. Tačiau užsienio ekspertai netiki, kad Rusija staiga gali išspręsti visas savo bėdas, kurios ją kamavo pastaruosius 20 metų. Reitingų agentūros „Standard & Poor’s“ vyriausiasis ekonomistas Europos rinkai Jeanas-Michelas Sixas sako, kad šalis nepadarė beveik nieko mažindama savo priklausomybę nuo naftos ir dujų pardavimų, nes iki šiol vienaip ar kitaip valdantiesiems vis pavykdavo iššisukti.
Kad ir kaip parodoksliai skambėtų, kai kurie ekonomistai linki, kad Rusija susidurtu su recesija. „Sunki ekonominė padėtis gali paskatinti valdžią imtis struktūrinių reformų. Žinoma, tai bus skaudus smūgis trumpuoju laikotarpiu, bet efektą jau būtų galima pamatyti po kelerių metų“, – svarstė Maria Gordon iš investavimo bendrovės PIMCO.
Visiems, Rusiją stebintiems iš šono, aišku, kad 2013 metai jai bus sudėtingi, nebent naftos ir dujų kainos vėl pramuštų lubas, tačiau tai būtų gelbėjimosi ratas nebent trumpuoju laikotarpiu. Kažkada vis tiek ateis diena X, kai gamtos išteklių pinigų upė išseks ir tada rusų laivas gali imti grimzti nebesuvaldomu greičiu.
Komentarai
Rašyti komentarą