Perestroikos laikais prezidentas Jelcinas, matyt, patartas vieno iš savo patarėjų, netikėtai pareiškė, kad Rusijai reikalinga nacionalinė idėja. Pasipylė nuomonės: vieni teigė, kad nacionalinė idėja nereikalinga, kiti – kad nacionalinę idėją turi siūlyti ne valdžia, o liaudis, treti nurodė, kad Rusija jau turi savo nacionalinę idėją – tai demokratijos kūrimas, arba rusiško dvasingumo atgimimas, arba didžiosios galybės sukūrimas, arba rusų nacionalinės valstybės formavimas ir t. t.
Diskusija taip ir baigėsi be rezultatų, tačiau nuo to laiko į nacionalinę idėją imta žiūrėti su pašaipa. Bet nacionalinė idėja – tai ne kabinetinis pramanas, o realybė, ne kartą pasitvirtinusi istorijos eigoje. Tiesiog nacionalinė idėja turi griežtai apibrėžtus parametrus ir randasi ji ne bet kada, o tik tam tikromis sąlygomis.
Išskirtinis nacionalinės idėjos bruožas yra pasionarumas (šį terminą, reiškiantį aistrą, afektą, savo veikaluose pirmasis pavartojo rusų istorikas ir etnografas L. Gumiliovas – vert. past.). Šią savybę galima apibrėžti kaip nacijos gebėjimą sutelkti jėgas siekiant numatyto tikslo, o rezultatas čia gali būti tikrai stebuklingas. Mažytė Olandija kadaise nugalėjo Ispanijos imperiją ir iškovojo nepriklausomybę. Tarybinė armija prie Maskvos įveikia Hitlerį. Lenkų kariuomenė, atrodytų, tragiškoje situacijoje nugali Raudonąją armiją („stebuklas prie Vyslos“).
Pavyzdžių gali būti daugybė, tačiau visi jie rodo, kad esant pasionarumo maksimumui tauta veikia kaip vienas žmogus: bendri interesai persveria asmeninius, aukojimasis tampa norma ir tai atveria didžiulį išteklių potencialą.
Pasionarumas – svarbiausias nacionalinės idėjos požymis. Nacionalinių projektų rinkinys, kitados pasiūlytas prezidento D. Medvedevo, nacionalinės idėjos lygio aiškiai neatitinka, nors jiems šią savybę bandyta suteikti. Neatitinka ir modernizacijos idėja, kuri rusams nekėlė entuziazmo: jam reikia – tegu sau modernizuoja.
Istorinė analizė liudija, kad nacionalinė idėja „įsijungia“ trimis atvejais.
Pirmiausia – tai nacijos kūrimas: etninių jėgų konsolidacija, nepriklausomybės iškovojimas, savo valstybės sukūrimas.
Antra – nacijos išsaugojimas (išgelbėjimas): didelio masto grėsmės – karinės, gamtinės ar socialinės ekonominės katastrofos – įveikimas.
Ir trečia – nacijos pasikeitimas: etnosocialinės kultūros modernizacija, jos atvedimas į būvį, atitinkantį naujojo laiko konfigūraciją.
Matome, kad visais trimis atvejais čia iškyla ontologinis iššūkis, susijęs su nacijos gyvavimu /negyvavimu. Atsakant į tokį iššūkį vykdomas milžiniškas bendranacionalinis projektas, reikalaujantis visų nacijos jėgų įtempimo.
Šis iššūkis gali būti dviejų formų – fizinis ir metafizinis.
Fizinis iššūkis reiškia konkrečią, aiškiai matomą grėsmę – didelio masto katastrofą ar karą, o ne bet kurią katastrofą ir ne bet kurį karą. Pasionarus atsakas į iššūkį būna tik tada, kai kyla reali grėsmė.
Metafizinis iššūkis reiškia ateities iššūkį: didėjantis nacionalinio (valstybinio) būvio parametrų neatitikimas naujojo pasaulio būvio. Skirtingai negu fizinis, konkretus iššūkis, jis egzistuoja neaiškia, nereflektuota forma. Jam suvokti būtinos intelektualinės nacionalinio elito pastangos, tačiau kaip tik to dažnai nebūna. Ateities iššūkio kadaise nesuvokė imperinė Rusija, įsitraukusi į revoliucijos ir pilietinio karo kataklizmus, nei kitos šalys, patyrusios panašias katastrofas. Nesigaudymas situacijoje, suvokimo klaidos paprastai atsiranda dėl to, kad kognityvinis valdžios, ypač autoritarinės, elito lygis nėra itin aukštas.
Dabar atsigręžkime į Rusiją. Jos padėtis formaliai atrodo gana gera. Globalią krizę ji įveikė be didesnių sukrėtimų, gyvenimo lygis nors ir neaukštas, bet vis dėlto daugumai priimtinas, vidaus situacija gana stabili, protesto proveržiai valdžios vertikalės neišjudino. Fizinio – aiškaus ir tiesioginio – iššūkio Rusijai nekyla.
Užtai metafizinis iššūkis visiškai akivaizdus. Rusijos ekonomika silpna, laikosi tik dėl žaliavų eksporto. Rusijoje nepaliaujamai mažėja gyventojų skaičius, tęsiasi etninis išsiskirstymas: rusai palieka nacionalines respublikas ir daugelyje iš jų jau tapo mažuma.
Pastaruoju metu madinga svarstyti įvairius scenarijus. Tai štai, labiausiai tikėtinas Rusijos ateities scenarijus yra toks: lėtas gesimas ir vėlesnis vangus šalies subyrėjimas į nacionalines teritorijas. Nuo Rusijos atkris ne tik dauguma nacionalinių respublikų, bet ir Sibiras bei Tolimieji Rytai. Dabartinio pavidalo Rusija nustos egzistavusi.
Ar šią grėsmę suvokia dabartinė Rusijos valdžia? Jei ir suvokia, tai to neparodo. Ar šią grėsmę suvokia intelektualinis šalies elitas? Ne, nes bent viešojoje erdvėje pavojaus trimitai negaudžia. Ar suvokia ją Rusijos gyventojai? Vėlgi ne: jie nusiteikę gana geraširdiškai, dauguma yra įsitikinę, kad viskas kaip nors susitvarkys.
Atkreipkime dėmesį į šią aplinkybę: metafizinis iššūkis reikalauja nacijos pasikeitimo. Po tokios transformacijos faktiškai atsiranda „nauja tauta“, pasižyminti aukštu pasionarumo lygiu. Pavyzdžių čia – daugybė. Viduramžių chaose atsirado nauja nacija – riteriai, ir būtent nacija – su vieninga religija (krikščionybė), kultūra (riterių kodeksas) ir kalba (frankų). XVI–XVII amžiais Europoje, kaip atsakas į religinius karus, ėmė rastis naujos nacijos, kūrėsi vieningos valstybės, imperijos. Tarybinė liaudis, atsiradusi kaip Spalio revoliucijos produktas, taip pat pasižymėjo pasionarumu: industrializacija, pergalė kare, atominė bomba, kosmosas. Taip pat ir „etninė revoliucija“ JAV 1960–1980 m., kai faktiškai rasinė valstybė tapo įvairiakultūre, pripažįstančia lygias visų žmonių teises.
Ir štai čia reikia pabrėžti svarbų aspektą: visais nacijos pasikeitimo atvejais idėja, kuri transformavo tautą, buvo ne ekonominė (materialinių gėrybių dauginimas), o metafizinė, kurianti vertybių horizontą: krikščionybės sklaida, socializmo statyba, imperijų kūrimas, žmonių lygybė. Taigi atsakas į metafizinį iššūkį turi rastis metafizinių koordinačių erdvėje.
Aišku, kad tradicinis ekonominis kelias veda Rusiją į aklavietę. Rusijoje klimatas šaltesnis nei Europoje ar JAV, ir tai didina gamybos kainą. Jei prie klimato „mokesčio“ pridėsime didelę transportavimo kainą, susijusią su atstumais, tampa aišku, kad gamindami „tą patį“ mes visada atsiliksime nuo Vakarų šalių.
Taip pat ir demografinė krizė artimiausiu metu lems, kad nuslops visi inovaciniai projektai. Atotrūkis tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio tik didės. Vienintelė galimybė jį sumažinti – be fizinių išteklių, kurie senka, naudotis metafiziniu resursu, gimdančiu papildomą energetiką.
Kad išgyventų, rusai turi pasikeisti į kitokią tautą, pereiti į kokybiškai kitą civilizacinį lygį. Rusijai reikalinga ne ekonomikos modernizacija, gerinanti buitį, o būties modernizacija – sukurti naciją, gebančią gyventi šiuolaikišką gyvenimą. O inovacinė ekonomika, kaip ir pilietinė visuomenė, taps neišvengiamomis šios metamorfozės komponentėmis.
Tad kokia gi turi būti Rusijos nacionalinė idėja?
Perestroikos laikais man buvo užduotas klausimas: „Jeigu tu toks protingas, tai kodėl tu neturtingas?“ Aš atsakiau taip: „Ne visiems reikia būti turtingiems, kai kam reikia būti ir protingam.“ Galbūt čia ir yra tikroji perspektyva? Gal į šį inovacinį aspektą verta atkreipti dėmesį?
Pažymėsiu, kad intelektualinė renta, kurią gaunant visiškai galima gyventi, tuo ir skiriasi nuo žaliavinės, kad sukuria unikalų produktą. Tai, kaip pasakė A. Neklessa, savotiškas „techno-Versačė“, kuris nurodo inovacines madas keleriems metams.
Tiesa, yra aksioma: tam reikalinga transformacija. „Nauja tauta“ visada atsiranda naujų vertybinių prioritetų pagrindu.
Šiuo metu rusų socialinis idealas yra tarnautojas ir verslininkas. O turi būti – mokslininkas, išradėjas, intelektualas. Arba paprasčiau: gerbti ne tą, kuris turtingas, o tą, kas išsimokslinęs, talentingas, protingas.
Tai, aišku, didelis darbas. Savotiška „vidinė revoliucija“. Pavirsti nauja tauta. Bet, man rodos, dėl šito verta pasistengti.
Andrej Stoliarov
Komentarai
Rašyti komentarą