Nepriklausomybę atgavusios Baltijos šalys sparčiai kilo, bet, pasiekusios tam tikrą normalumo lygį, įstojusios į NATO ir Europos Sąjungą, horizonte nebemato naujų tikslų, o neturėdamos pasiūlyti nieko naujo nebegali veržliai judėti tolyn. Anot estų intelektualo Reino Raudo, toks greitas vystymasis sukėlė savotišką pagirių efektą – nepastebėjome, kad gerovės sulaukė tik dalis visuomenės ir tam tikros sritys.
Tokiomis įžvalgomis Talino universiteto profesorius ketvirtadienio vakarą Vilniuje dalijosi konferencijoje „Pasaulis 2013“. Žurnalo IQ surengta konferencija buvo skirta Baltijos jūros šalių regiono raidos tendencijoms aptarti. Joje dalyvavo Lietuvos ir kaimyninių šalių verslo, politikos bei akademinės bendruomenės atstovai.
Lietuviui katalikiška Portugalija artimesnė nei protestantiškai Estija?
Anot R.Raudo, sunku vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar apskritai egzistuoja Baltijos regionas. Lietuvą, Latviją ir Estiją vienija nemažai dalykų: bendroje atmintyje išlikusi istorija, mažumas, bendras kaimynas – Rusija, kuri apie save „retkarčiais primena ne visai maloniu būdu“, iš planinio ūkio išaugusi ir greitai besivystanti ekonomika, net aplinkos faktorius – „čia šalta ir praktiškai niekas neauga, yra mažai žmonių ir daug gamtos, ko patys nesugebame deramai įvertinti“.
Baltijos šalis sieja ir žvilgsnis iš išorės, mat daugumai užsieniečių atrodome lyg vienas subjektas. Pavyzdžiui, šiuo metu bene garsiausias pasaulyje estas – sumo imtynininkas Japonijoje žinomas kaip Baruto Kaito – Baltietis („Baruto“ japoniškai reiškia „Baltijos jūra“). „Japonai nežinotų, kur ta Estija. Sveikinu, jis atstovauja ne vien Estijai, bet ir Latvijai bei Lietuvai, primena apie mūsų egzistenciją tose salose“, – juokėsi pranešėjas.
Tačiau skirtumų galima priskaičiuoti dar daugiau, nors ilgą laiką trise nekaltai sėdėdami „kalėjimo kambaryje“ sau rodėmės panašūs. Pavyzdžiui, kalba – nebent latviai ir lietuviai, jei labai norėtų, gebėtų susikalbėti, o estams jau reikėtų kitos kalbos.
Kitokia religinė tradicija. Lietuvoje dominuoja katalikai, Latvijoje jų maždaug pusė, o Estijoje, nors krikščionybė niekada nebuvo įleidusi gilių šaknų, daugiausia protestantų. Šis tikėjimas pasireiškia per raštingumą, individualizmą, norą pačiam spręsti savo problemas. Lietuvoje R.Raudas įžvelgia daugiau teatrališkumo, hierarchijos.
Todėl lietuviui persikelti į tolimą, bet katalikišką Portugaliją ir joje įsitvirtinti, pasijusti lyg namie būtų mažesnis kultūrinis šokas nei į Estiją.
Skirtingos ne tik visuomenės ir kultūros, bet ir šalių praeitis. Estijos, kaip atskiros valstybės, istorija nesena, tuo tarpu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra nepamiršta ir stipriai reprezentuojama. Tačiau, svečio žodžiais, naujas daiktas turi savų privalumų, nereikia stipriai paisyti tradicijų.
R.Raudas apgailestavo, kad Baltijos šalys ir ypač jų vyriausybės susikūrė konkurencinę aplinką, „Visi kažkodėl norime pasiekti tą patį ir toje pačioje srityje. Latviai sako – pas mus yra vienas miestas, jis turi būti centras, kur visos atstovybės kauptųsi. Lietuviai sako turį dar geresnį centrą, net visos Europos, ir natūralu čia būti regiono centrui. Estai irgi sugalvotų, kodėl pas juos geriausia.
Išeina, kad kiekvienas nori būti lyderis, naujausių technologijų vystymo centras. Būkime atviri – trijų centrų šitame regione negali būti. Geriausia, jei norime, būti Baltijos regionui. Reikia turėti strateginę viziją, kas, ką, kur ir kam daro, kad nesivaržytume tame pačiame sporte, Išblaškydami resursus galime laimėti vienas pieš kitą, bet ne prieš likusį pasaulį.“
Kentėję dėl ateities ir ją pasiekę nebeturime tikslo
Atgavusios nepriklausomybę Baltijos šalys puoselėjo norą atkurti, kas buvo 1940-aisiais. Pasigirdo įspėjimų: Europa jau visai kitokia. Mums vistiek norėjosi pirmiausiai grįžti į prarastą praeitį, o tuomet skubiai pasivyti Vakarus, nekartojant jų klaidų, įstoti į ES, NATO ir kitas organizacijas.
Nepriklausomybė Nr. 2 buvo pagrįsta tautinės valstybės idėja, nors kitur Europoje ir pasaulyje dėl ekonominių, socialinių bei kitų procesų ji nebeveikė, net buvo žalinga vystymuisi.
Veikė dar vienas stiprus faktorius – susitarimas kentėti dėl ateities: „Jei dabar yra blogai, nieko, praeis 10, 20, 50 metų, tada bus tikrai gerai. Dėl ateities kentėti galime.“ Estijoje buvusi daina, kad žmonės valgys bulvių lupenas, jei tik bus laisvi. Vienas restoranas iš tiesų pasiūlė bulvių lupenų prie alaus, o žmonės jas valgė su dideliu malonumu, tiesa, nelabai ilgai.
Pakentėję dėl ateities, kuri pagaliau atėjo, įstoję į NATO ir ES nebeturime vienijančio tikslo, kurio lik galėtume judėti. „Esame įpratę gyventi tikėdamiesi, kad dar kažkas bus. Viskas, horizontas tuščias, tikslo, kur rimtai norėtume pakliūti, nebėra. Estijos premjeras Andrusas Ansipas neseniai pasakė: Estija bus tarp penkių turtingiausių Europos valstybių. Iki šiol iš jo šaiposi“, – kalbėjo pranešėjas.
Anot jo, toks greitas vystymasis negalėjo praeiti be neigiamų pasekmių: „Dabar jaučiame greito vystymosi pagirių efektą. Kentėdami dėl ateities užmiršome, jog kai kurie iki šiol kiti kenčia. Uždaromos mažos kaimo mokyklos, knygynai dingsta net iš vidutinio dydžio miestų. Buvo sakoma: kai bus ekonomiškai geriau, daugiau dėmesio skirsime kitoms problemoms, bet taip nėra. Visi pasimetę, pavargę, nebežino, dėl ko ardytis ir gyventi.“
Pasirodė, kad ateitis yra ne tokia, kokios tikėjomės. Europoje esama problemų, pavyzdžiui, narkomanijos, o Šiaurės šalyse moterys iškovojusios gerokai tvirtesnę poziciją visuomenėje. „Galvojome – įstosime į ES ir visi turėsime BMW. Ne visi, o jei kurie ir turi, dažnai – 1991 m. laidos“, – teigė svečias.
Krizė prasidėjo, nes pasiekėme normalų gyvenimo lygį?
R.Raudas konferencijoje pristatė Baltijos šalis kamuojančių krizių kolekciją. Pirmiausiai – ekonominę. „Mūsų vyriausybėms nuskilo, kad mūsų ekonominė krizė, kuri būtų natūralus greito vystymosi rezultatas, atėjo su pasauline krize. Galima sakyti, kad ne mes patys kalti, o amerikiečiai ar graikai pastatė į tą padėtį.
Reinas Raudas: „Sakysime, parduotuvėse nėra tualetinio popieriaus, bet staiga jis pasirodo. Labai geras vystymasis, bet šia kryptimi toliau judėti negalima.“
Tiesa ta, kad ekonomika negali labai ilgai augti po 9 proc. per metus. Vystėmės greičiau, bet tai tebuvo judėjimas iš kitokių startinių pozicijų iki normalumo, kuris jau pasiektas. Nebegalime su tomis pačiomis priemonėmis judėti normalumo link, nes jame jau esame.
Sakysime, parduotuvėse nėra tualetinio popieriaus, bet staiga jis pasirodo. Labai geras vystymasis, bet šia kryptimi toliau judėti negalima. Galima popierių dvigubinti, trigubinti, bet normalumas pasiektas.“
Kai tikslas, šiuo atveju – normalus gyvenimas, pasiektas, kyla ekonominė krizė, nes nebėra, kur toliau judėti. Išeitis – sukurti ką nors naujo, normalumą apibrėžti kitaip, rasti kitą horizontą.
Kita krizė – politinės sistemos. Partijos, pasak R.Raudo, linksta į korupciją, todėl kelia nepasitenkinimą, pasireiškiantį net neracionaliais būdais. Lietuvos rinkėjai Seimo rinkimuose rudenį esą balsavo ne tiek už dabartinius valdančiuosius, kiek prieš buvusią valdžią, ne visada argumentuojamą jos politiką.
Demografinė krizė, pasireiškianti ne tik mažesniu gimstamumu, bet ir emigracija, nes savo valstybėje žmonės neberanda vietos, esanti tik simptomas, problemų ledkalnio viršūnė.
Reinas Raudas (gim. 1961) yra estų mokslininkas ir visuomenės veikėjas, filosofas, rašytojas, vertėjas, japonų kultūros ekspertas. 1988-aisiais jis kartu su bendraminčiais įkūrė Estijos humanitarinį institutą, pirmą privatų universitetą Rytų Europoje. Dabar šis institutas yra Talino universiteto, kurio rektoriumi 2006-2011 m. buvo R.Raudas, dalis. Puikiai kalba lietuviškai, yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
Komentarai
Rašyti komentarą