Andriaus Užkalnio pokalbis su madeinvilnius.com
Kaip pradėjai rytą?
Rytą pradėjau prie kompiuterio: pirmasis susitikimas buvo mieste 11:30, todėl buvo gera proga nusiųsti tekstus, kurių jau laukė užsakovai. Dar žiūrinėjau savo parduotuvės oro uoste reikalus ir tvarkiau korespondenciją. Tai tokia ir dienos pradžia.
Ar turi prisiminimą/įspūdį apie Vilnių iš vaikystės?
Krūvas: aš gyvenu prisiminimais. Pradėsiu nuo bet kokių.
I. Kelionė troleibusu, kai žmonių nedaug, ir kai gali atsisėsti prie lango. Tuomet dar troleibusai važinėjo Gedimino prospektu ir nuo grindinio dardėdavo ir virpėdavo.
II. Kai Katedros varpinėje buvo ekskursijų biuras.
III. Iš vėlyvos jaunystės – ant Pilies g. ir Radvilaitės gatvės kampo, ten, kur dabar Swedbank, buvo valiutinė parduotuvė „Vilbara“, ten stovėjo Opelis, o parduodavo apelsinų sultis, šokoladą, kukurūzų dribsnius, apatinį trikotažą.
IV. Prisimenu, kaip ten, kur dabar Mindaugo g. „Maxima“, buvo baldų parduotuvė, ir ten būdavo daug prekių su užrašu „šiandien neparduodama“ (suprask, niekada neparduodama).
V. Galėčiau vardinti ir vardinti – galima bus ištisą knygą parašyti.
Kada/kaip atradai Vilnių?
Kai būdamas 6 metų persikrausčiau iš Kauno, nieko ypatingo apie jį negalvojau. Paskui atradau, kai išvažiavau 1989 m. mokytis į Kauną, į VDU, ir grįždamas savaitgaliais į Vilnių, jau kitokiom akim į jį žiūrėjau. Man jis tada pasirodė kosmopolitinis, laisvas, gaivesnis už Kauną.
Kai 2011 m. grįžau iš Anglijos į Lietuvą ir apsigyvenau Bernardinų gatvėje, ne šiaip Senamiesčio širdyje, bet tiesiog širdies skilvelyje, įsimylėjau Vilnių ir glostau jį akimis ligi šiol.
Kokių emocijų Vilnius suteikė į jį grįžus gyventi?
Emocijų tiek daug, kad bijau pasirodyti sentimentalus. Pirmiausia – tai didžiulės privilegijos, palaiminto gyvenimo jausmas. Aš dėkingas likimui už kiekvieną dieną, kai einu Senamiesčiu.
Gyventi stebuklingo, ypatingo, nuostabaus Europos miesto širdyje, su dukra važinėtis dviračiais po Šventaragio slėnį, valgyti vakarienę „Zoe‘s“ su vaizdu į Katedrą ir pareiti namo per penkias minutes, būti visiškame centre, maža to, matyti savo namus ant 100 litų banknoto reverso yra nepaprasta, nereali laimė. Mano dukroms legenda apie Geležinį Vilką nėra šiaip legenda – tai pasakojimas apie tai, kas vyko per vieną kvartalą nuo jų namų, tame skverelyje, kur jos kartais perka ledus ir eina paskinti žolės savo jūrų kiaulytei.
Aš buvau pasaulyje labai daug kur, ir man meilė Vilniui nėra gailaus provincialo meilė savo urveliui: „mūsų miestukas – pati gražiausia vietelė pasaulyje“. Taip kalba tie, kas nieko nematęs. Aš ėjęs miegoti, kėlęsis ir klaidžiojęs daugybėje nuostabių miestų ir šalių.
Aš nemanau, kad Lietuva ypatingai graži ar išskirtinė. Aš nemanau, kad mes labai nuostabūs žmonės. Bet Vilnius yra pasaulinio lygio vieta, pirmo ryškumo žvaigždė.
Kodėl (jei)Vilnius geriau nei ankstesnis miestas, kuriam gyvenai?(Pasitikslinu – Londonas?ar ne visai?)
Aš gyvenau prie Londono, priemiestyje Redinge, ir viskas, kas įdomiausia, man buvo vis dėlto Londone. Vilnius man visų pirma ypatingas tuo, kad čia yra šimtai vaikystės sąsajų ir asmeninių patirčių. To kitame pasaulio mieste aš patirti negaliu, nes aš nesu ten praleidęs vaikystės. Tai man reiškia labai daug.
Ką jauti Vilniui kaip kaunietis?
Kaunas man labai mielas – ypač Žaliakalnis, kur aš gimiau ir praleidau ir pačią ankstyviausią vaikystę, ir didelę studentiškos jaunystės dalį.
Tačiau Vilnius turi tai, ko Kaunas turi labai nedaug: tai kunigaikščių ir valdovų miestas, tai senųjų bažnyčių ir daugelio tikėjimų koncentracija. Kaunas, kad ir kaip jį mylėčiau, yra provincialus. Vilniaus niekaip provincialiu nepavadinsi.
Kas Vilniuje yra GERAI? Už ką jį mėgti?
Transportas, Senamiestis, Naujamiestis, Antakalnis, Vingio parkas – beveik viskas, kas nėra blokinių namų rajonai. Kokia nors Pilaitė ar individualių namų plynės už pusės valandos nuo centro man nėra Vilnius – taip, tai Vilnius, bet aš apie tas vietas taip negalvoju. Aš niekada nebuvau Perkūnkiemyje ir tikiuosi, kad neteks būti, aš nuvažiavau į Fabijoniškes pirmą kartą per savo 41 gyvenimo metus tik todėl, kad ten yra geras Kaukazo restoranas. Aš Tokiją, Čikagą ir Los Andželą pažįstu geriau, negu Pašilaičius.
Niekada negalvojau, kad tai atsitiks, bet pradėjau labai mėgti Vilniaus daugiatautiškumą – nepraustą, keistą, bet vis tiek mano miesto dalį. Halės turguje perku duoną ir agurkus iš tokios moteriškės, kuri kalba lietuvių, rusų ir lenkų kalbų mišiniu. Ji nė vienos kalbos nemoka gerai. Man labai patinka su ja bendrauti. Ji – labai autentiška vilnietė.
Ką rekomenduotum pamatyti/aplankyti Vilniuje NE vilniečiui?
Būtinai pakilti į Gedimino bokštą ir/arba Jonų bažnyčios varpinę. Iš viršaus lengviau suprasti miestą, ypač su žemėlapiu rankose. Nusileisti nuo Subačiaus gatvės šlaitu iki Maironio gatvėse. Palei Vilnelę prieiti prie Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčių.
O šiaip geriausia nebūti snobu ir pirmiausia aplankyti visas vietas, kurios yra kelionių vadovuose. O tada žiūrėti, už ko užsikabinsi, ir skverbtis giliau.
Linkėjimas Vilniaus gyventojui.
Kad visada į Vilnių atvažiuotų žmonės šio miesto žiūrėti. Jūs gyvenate mieste, kurio atvažiuoja žiūrėti užsienio turistai. Jūs apie tai nepagalvojate, bet 99% pasaulio gyventojų tuo pasigirti negali. Jūs esate išrinktieji – kuo dažniau prisiminkite apie tai.
Komentarai
Rašyti komentarą