 |
| Senovinis amfiteatras Bosros mieste |
Šaltinis Geopolitika.lt
Vargu ar kas ginčys, kad Sirijos konfliktas jau seniai peržengė šios valstybės sienas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šioje šalyje bemaž nuolat vykstančiuose ginkluotuose susirėmimuose kaunasi Basharui al Assadui ištikimos ginkluotosios pajėgos ir sukilėliai. Vis dėlto, pažvelgus giliau, matyti, kad vyksta ir gerokai didesnis, išorinis „karas“, kuriame dalyvauja kur kas stipresnės jėgos. Pagrindiniai veikėjai – JAV, Rusija, Turkija, Iranas ir Saudo Arabija – puoselėja skirtingas viltis ir stengiasi įvykius pakreipti savo naudai. Visų šių veikėjų interesus verta glaustai aptarti atskirai.
Šių metų gruodžio 21 d. duodamas interviu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, jog jo vadovaujama šalis labai nenorėtų, kad „po kokių nors pokyčių Sirijoje įsivyrautų chaosas, kurį galima matyti kai kuriose kitose regiono šalyse“. Politikas taip pat pridūrė, kad Rusija nėra susirūpinusi B. al Assado likimu, ji nerimauja dėl pačios šalies ateities. Šis prezidento pareiškimas patvirtina, kad viena iš pagrindinių paskatų Rusijai iki šiol aktyviai remti Sirijos valdantįjį režimą yra nežinomybė, kaip į santykius su Maskva žvelgtų naujasis Sirijos valdantysis elitas ir kokią įtaką tai darytų Rusijos galimybei įgyvendinti savo strateginius tikslus. O jų ši turi nemažai.
Bene svarbiausia priežastimi, kodėl Rusija siekia išlaikyti Sirijoje status quo, galima laikyti šios šalies geopolitines ambicijas. „Arabų pavasaris“ sumažino ir taip retas Rusijos sąjungininkų gretas musulmoniškame pasaulyje. Libija ir Egiptas jau pašalinti iš negausaus artimiausių Kremliaus draugų sąrašo. Vis dėlto, pasak Carnegie centro Maskvoje ekspertų, nė viena iš šių valstybių nebuvo toks svarbus Rusijos regioninis buferis Artimuosiuose Rytuose, kokiu galima laikyti Siriją. Kai kurie ekspertai tiesiai šviesiai teigia, kad be Sirijos Rusija šiame regione neturi jokio svorio.
Žvelgiant plačiau, Kremlius palaiko valdantįjį Sirijos režimą, nes yra iš principo nusiteikęs prieš užsienio jėgų intervenciją į šią valstybę. Perversmo Libijoje metu „atsikandusi“ Vakarų valstybių politikos lemiamų pokyčių regioninėje ir tarptautinėje arenoje (nužudytas Maskvos sąjungininkas Muammaras el Gaddafi, neskraidymo zonos virš Libijos pažeidimai ir įvairūs kiti su tarptautine teise prasilenkiantys sąjungininkų kariniai veiksmai šioje valstybėje pakurstė dar didesnį Rusijos nepasitikėjimą JT ir kitomis tarptautinėmis institucijomis, kurios Maskvoje ir taip yra laikomos Vakarų įtakos sklaidos įrankiu ir t. t.), Rusija demonstruoja vis griežtesnę poziciją, kad bet kurios šalies viduje kylančius konfliktus valstybė turi spręsti pati. Šitaip Rusija ne tik siekia išlaikyti paklusnią sąjungininkę – Siriją ir šiokį tokį galios balansą Artimuosiuose Rytuose. Taip pat ji stengiasi sukurti precedentą neleisti išplisti kitoms Vakarų palaikomoms revoliucijoms šiame arba kituose regionuose, kuriuose Rusija turi savo strateginių interesų.
Dar vienas dažno tarptautinės politikos eksperto minimas motyvas, verčiantis Kremlių palaikyti B. al Assado režimą, yra Rusijos plėtojami ekonominiai energetiniai ryšiai su šia valstybe. Pavyzdžiui, Rusijos naftos kompanijos „Tatneft“ ir „Sojuzneftegaz“, nors ir nedideliais kiekiais, išgauna naftą Sirijoje. Prie praėjusių metų lapkritį pradėto tiesti 1500 kilometrų ilgio dujotiekio, per Iraką sujungsiančio Iraną su Sirija, statybos darbų, nepatvirtintais duomenimis, turėtų prisidėti koncernas „Stroytransgaz“, dujų milžinės „Gazprom“ antrinė bendrovė „Georesurs“ bei kelios kitos rusų kapitalo įmonės ir t. t. Todėl nenuostabu, kad ekonominiai motyvai daro nemažą įtaką Kremliaus politiniams sprendimams Sirijos ateities klausimu.
Ginkluotas tarptautinės bendruomenės įsikišimas į Sirijos konfliktą greičiausiai reikštų naujos valdžios atėjimą, kuris vargu ar būtų palankus Rusijai. Verta prisiminti, kad nuvertus M. el Gaddafi režimą Libijoje ėmė plisti radikalios džihadistinės ir salafistinės nuotaikos, todėl Rusijos ir Kinijos įmonės ten tapo nepageidaujamos. Tokio scenarijaus pasikartojimas Sirijoje Rusijai reikštų nemažų investicijų į šios valstybės ekonomiką ir energetikos sektorių praradimą. Toks rezultatas Kremliui vargu ar būtų priimtinas.
Rusiją erzina, kad, pasinaudodamos Vakarų skatinama demokratija, į valdžią po revoliucijų musulmoniškose valstybėse veržiasi religiniu pagrindu sukurtos partijos. Žvelgiant iš Maskvos perspektyvos, tai itin prastas scenarijus, mat ji ne tik praranda geopolitinę įtaką, bet ir kuriamas priešiškumas pačiai Rusijai. Jokia paslaptis, kad Rusija jau seniai susiduria su iš Kaukazo ir Centrinės Azijos kylančia islamo grėsme. Tad religinio fanatizmo vienijamų vyriausybių plėtra Artimuosiuose Rytuose, iš kur Rusija ranka pasiekiama, Maskvai yra dar vienas visiškai nereikalingas galvos skausmas.
Be šių, galima įžvelgti ir keletą kitų mažiau reikšmingų Rusijos motyvų palaikyti status quo Sirijoje. Remiantis Stokholmo tarptautinės taikos tyrimų instituto duomenimis, Sirijos karinis importas 2007–2012 metais padidėjo net penkis kartus, o 78 proc. šio importo buvo iš Rusijos. Remiantis įvairiais šaltiniais, vien 2010 m. Rusijos kompanijos Sirijai patiekė ginklų už 4,7 mlrd. JAV dolerių. Vis dėlto šios dvišalės prekybos ginklais ekonominės reikšmės Rusijai negalima pervertinti. Žinant, kad pasaulyje esama nemažai valstybių, turtingų energetinių išteklių ir kitų resursų, prarastąją Sirijos rinką Kremlius nesunkiai kompensuotų daugiau ginklų parduodamas kitur. Dėl šių priežasčių B. al Assado valdomos Sirijos, kaip potencialios Rusijos ginklų rinkos, negalima laikyti itin svarbiu motyvu Rusijai priešintis valdančiojo režimo kaitai šioje valstybėje.
Šią prielaidą patvirtina ir žvelgiant vien iš ekonominės perspektyvos nesuvokiama Sirijos skolų už įsigyjamą rusišką ginkluotę nurašymo praktika. Remiantis įvairiais šaltiniais, 2005 m. Rusija nurašė daugiau nei 70 proc. iki tol susidariusios 13 mlrd. JAV dolerių Sirijos skolos Rusijai. Galiausiai Sirija turėjo apmokėti tik 1,5 mlrd. JAV dolerių. Kiti 2,5 mlrd. JAV dolerių šios skolos turėjo būti investuoti į bendrus ekonominius Rusijos ir Sirijos projektus. Tokia iš pirmo žvilgsnio švaistūniška Kremliaus politika byloja, kad Rusija yra pasiryžusi daryti įvairias jai ekonominiu požiūriu nenaudingas nuolaidas mainais už stiprinamus politinius ir ekonominius ryšius su šia valstybe.
Dar vienas aspektas, bent jau formaliai laikytinas svarbia dingstimi Rusijai nenutraukti ryšių su valdančiuoju Sirijos režimu, yra jos iki šiol nuomojama vieta karinei bazei Tartuso uoste. Ši Rusijos karinė bazė yra skirta jos kariniam laivynui Viduržemio jūroje aprūpinti, todėl esant reikalui galėtų tapti vienu iš Rusijos karinių jūrų pajėgų atramos punktų šiuose vandenyse. Tačiau, dienraščio „The Guardian“ duomenimis, minėtame uoste iki dabar dislokuoti tik keli rusų karo laivai, keliasdešimties asmenų personalas, įrengta pora atsargų sandėlių, o reguliarūs rusų karo laivų vizitai į uostą turi veikiau simbolinę nei praktinę karinę reikšmę. Remiantis tokiais argumentais, darytina išvada, kad šis uostas Rusijai šiuo metu nėra itin svarbus.
Taigi Rusijai B. al Assadas kaip politinė figūra de facto nėra reikalingas. To, deja, negalima pasakyti apie jo valdomą Siriją, vaidinančią svarbų geopolitinį ir geoenergetinį vaidmenį Maskvos Artimųjų Rytų strategijoje. Todėl nuo dabartinio Sirijos valdančiojo režimo Rusija galėtų nusigręžti tik dviem atvejais. Vienas iš jų – jei Kremlius būtų tikras, kad B. al Assado ir jo parankinių vietą Damaske užėmęs naujas šalies valdantysis elitas sutiks likti Rusijos sąjungininku. Esami politiniai argumentai byloja, jog nuvertus B. al Assado režimą labiausiai tikėtinas priešingas variantas. Antruoju atveju bent jau teoriškai Kremlius galėtų nustoti remti dabartinį Sirijos diktatorių, jei pavyktų sustiprinti savo pozicijas Artimuosiuose Rytuose su kitų sąjungininkų šiame regione pagalba. Tokios įvykių eigos praktinio įgyvendinimo galimybių kol kas nematyti. Todėl tikėtina, kad pagrindine Sirijos valdančiojo režimo sąjungininke tituluojama Rusija ir toliau sieks išlaikyti status quo Sirijoje, o jos pozicija konflikto šioje valstybėje klausimu išliks nepakitusi.
Kita vertus, Sirija, tiksliau, B. al Assado režimas, yra svarbus ideologinis, ekonominis ir karinis Irano sąjungininkas. Per Irano ir Irako karą Sirija aktyviai rėmė Iraną, draugiškus santykius šios valstybės palaiko iki šiol. 2006 m. abiejų šalių premjerai pasirašė bendradarbiavimo „kovojant su bendromis grėsmėmis“ sutartį. Tokiomis „grėsmėmis“ tuomet įvardinta JAV ir Izraelis, o Sirijos draugo etiketės Iranas neatsisako iki šiol. Nepaisydama Vakarų kritikos, ši valstybė tiekia ginklus dabartinę Sirijos valdžią ginantiems kariams, remia juos pinigais ir palaiko kitomis Teheranui prieinamomis priemonėmis.
Tokia Irano pozicija visiškai suprantama. Viena vertus, be Sirijos, Libane veikiančios „Hezbollah“ ir iš dalies palestiniečių „Hamas“, daugiau tvirtų sąjungininkų Iranas regione neturi. Tad jei B. al Assado režimui nepavyktų išsilaikyti valdžioje, naująjį šalies valdantįjį elitą neabejotinai formuotų sunitai. Taigi Iranas būtų apsuptas radikaliųjų sunitų valdomų valstybių, ir jie neabejotinai apribotų Teherano įtaką kitai šiitų valdomai valstybei – Irakui.
Dabartinis Irakas, kurio 65 procentus gyventojų sudaro sunitai, o kitą dalį – šiitai, taip pat yra ant pilietinio karo ribos. Savo sunitišką tapatumą išgryninusi Sirija gali tapti svarbiu dezintegracijos veiksniu Irako sunitams, kurie ilgainiui gali pasekti Sirijos sunitų pavyzdžiu ir ginklu pradėti politinės galios perskirstymą šalyje, t. y. taip, kaip tai šiuo metu daroma Sirijoje. Tokia įvykių eiga būtų didelis smūgis šiitiškam Iranui.
Galiausiai jokia paslaptis, kad daugumą Libano vyriausybėje sudaro „Hezbollah“ palaikančių politinių jėgų, tarpininkaujant Sirijai remiamų Irano, atstovai. Nutrūkus šiai „Sirijos gijai“ imtų silpti ir kitas sąlyginis Irano sąjungininkas – radikaliosios Libano politinės jėgos. Be Sirijos paramos Iranui būtų sunkiau ginklais aprūpinti ir Palestinos „Hamas“. Kitaip sakant, Sirijos valdančiojo režimo griūtis susilpnintų Irano ir jo sąjungininkų pozicijas regione, kartu sudarydama sąlygas kitų valstybių, įskaitant Irano priešiškai vertinamus Izraelį ir JAV, galios augimui šioje erdvėje. Tai su Vakarų valstybėmis (pirmiausia – su JAV) iki šiol konfliktuojančiam Iranui būtų itin neparanku. Todėl tikėtina, kad dabartinį Sirijos valdantįjį režimą Teheranas bus linkęs palaikyti iki paskutinės jo gyvavimo akimirkos.
Vis dėlto būtina pabrėžti, kad šie argumentai atspindi tik vieną medalio pusę. Straipsnio pradžioje minėta, kad „kare“ dėl Sirijos ateities, be Rusijos ir Irano, grumiasi ir kitos valstybės, turinčios savo interesų Artimųjų Rytų regione. Todėl prieš pereinant prie galimų tolesnės įvykių eigos Sirijoje plėtros scenarijų tikslinga aptarti ir kitų suinteresuotų valstybių interesus Sirijos konflikto kontekste. Šiam tikslui ketinama skirti antrąją šio straipsnio dalį.
Rusijos ir JAV pozicijų skirtumą B. al Assado režimo išlikimo klausimu galima glaustai apibūdinti vaizdingu pavyzdžiu. Dabartinis Sirijos vadovas Maskvoje laikomas ne galvažudžiu, o teisėtu vadovu, kovojančiu prieš barbariškus fanatiškų islamistų ketinimus sugriauti valstybę. Vašingtono požiūris į šią figūrą kardinaliai priešingas. Kaip ir kituose regionuose, Artimuosiuose Rytuose JAV sistemingai siekia išlikti demokratijos sergėtoja. Toks vaidmuo šią valstybę verčia remti visus, norinčius tapti laisvais, ypač jei toks tautos apsisprendimas gali padėti Vašingtonui praplėsti savo politinę įtaką. Todėl draugiškų jausmų Maskvai neslepiantis B. al Assadas laikytinas svarbiu kliuviniu, trukdančiu JAV siekti savo strateginių tikslų.
Anksčiau B. al Assadas neabejotinai buvo vienu iš tyliųjų Vakarų įtakos zonoje esančių Artimųjų Rytų valstybių sąjungininkų. Pavyzdžiui, nors 2002 m. JAV priskyrė Siriją prie „niekšingų šalių“ (rogue states), bendradarbiaujančių su „blogio ašimi“ (Iraku, Iranu ir Šiaurės Korėja), tai nesutrukdė B. al Assadui bemaž iki ginkluoto konflikto Sirijoje pradžios būti geru tiek NATO narės Turkijos, tiek įtakingų arabų valstybių, tokių kaip Saudo Arabija, draugu. Net su Izraeliu Damaskas elgėsi nuosaikiai, nors konfliktas dėl Golano aukštumų, kurias per Šešių dienų karą 1967 m. okupavo žydai, iki šiol yra įšaldytas. Prasidėjus kariniam konfliktui Sirijoje, jos valdančiojo režimo santykiai su Turkija tapo itin įtempti. Politinės valdžios kaitos Sirijoje siekia sunitiškos regiono šalys, nuolatos pabrėžiančios Irano grėsmę regioniniam saugumui. Trauktis Sirijos vadovą ragina ir Arabų Lyga.
Pavyzdžiui, šių metų liepos 24 d., duodamas interviu Arabų Lygos generalinis sekretorius Nabilas al Arabi pareiškė, kad dabar Siriją valdantis režimas nebegali ilgai išsilaikyti ir kad jo dienos suskaičiuotos. Organizacijos vadovas taip pat pridūrė, kad šiuo atveju kalbama ne apie politinę reformą, o apie valdžios perdavimą Sirijoje.
Dėl mąžtančios regiono valstybių paramos B. al Assado režimui JAV gali tikėtis vienu šūviu nušauti du zuikius – pakeisti Maskvai simpatizuojantį dabar šalį valdantį režimą ir, pašalinus pagrindinį Irano rėmėją regione, sumažinti Teherano politinę įtaką. Tokia įvykių eiga neabejotinai tenkintų Vašingtoną.
Dar viena priežastis, dėl ko JAV siekia B. al Assado nuvertimo, yra gerokai užtrukęs Izraelio ir Irano konfliktas. Izraelis – Vakarų pasaulio skydas Artimuosiuose Rytuose. Iranas – teokratinė šiitų valstybė, jau ilgus metus nerandanti bendros kalbos nei su JAV, nei su Izraeliu. Pasak buvusio ES užsienio politikos įgaliotinio Javiero Solanos, dabar Siriją valdančio režimo griūtis leistų suardyti daug rūpesčių Vašingtonui keliančią Irano–Sirijos–„Hezbollah“ ašį. Dėl to atsirastų didesnis regiono valstybių susiskaldymas, kuris leistų Izraeliui užimti dominuojančias pozicijas regione, taip, žinoma, sustiprinant ir JAV įtaką šioje erdvėje. B. al Assadui pasitraukus, JAV ne tik galėtų įrašyti į jų pačių paskatintų įtvirtinti demokratijų sąrašą dar vieną valstybę, bet ir neabejotinai pasiektų įvairių kitų savo strateginių tikslų.
Dar vienu JAV galvos skausmu regione iki šiol išlieka naftos išteklių turtingas šiitiškų valstybių pusratis – Libanas, Sirija, Iranas, Irakas. Jei šios šalys, tarkim, nuspręstų sudaryti sąjungą ir prisišlieti, pavyzdžiui, prie Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos, kurioje dominuoja Kinija ir Rusija, JAV galutinai prarastų įtaką šioms valstybėms. Sirijos konfliktas šiame procese gali suveikti tiek kaip katalizatorius, jei Rusijai ir kitoms B. al Assadą remiančioms valstybėms pavyktų jo režimą išlaikyti valdžioje, tiek kaip stabdomoji priemonė, jei dabartinis Sirijos režimas būtų pakeistas provakarietišku. Iš šių argumentų akivaizdu, kodėl JAV siekia konfliktą Sirijoje baigti kuo greičiau, kartu pakeičiant ir dabar šalį valdantį režimą.
Kalbant apie Turkiją, tenka pripažinti, kad valdančiojo Sirijos režimo kaita jai taip pat būtų paranki. Turkija – islamiška ir moderni valstybė, siekianti dominuoti regione. Pašalinus B. al Assadą, Iranas netektų pagrindinio sąjungininko ir jo įtaka sunitų dominuojamame regione sumažėtų. Ši aplinkybė sudarytų sąlygas Turkijai didinti savo įtaką regione.
Sunitų daugumos apgyventa, tačiau šiitų valdoma Sirija turkams nėra paranki. Todėl dabar, kai Siriją krečia neramumai, B. al Assado režimą keisti palankesniu turkams sunitų režimu būtų nebloga proga. Juolab kad Sirijos konfliktas jau sulaukė didžiulio tarptautinio dėmesio. Kitaip sakant, jei prasidėtų prieš Siriją nukreipti karo veiksmai, Ankara, pasinaudodama šiuo metu tarp Turkijos ir Sirijos tvyrančia įtampa, greičiausiai aktyviai įsitrauktų į Vakarų sąjungininkų karinę kampaniją, kuri jai leistų siekti savo strateginių tikslų. Žinoma, šiam žingsniui Turkija ryžtųsi tik esant kolektyviniams tarptautinės bendruomenės sprendimams imtis karinių veiksmų, kuriais būtų siekiama pagaliau užbaigti konfliktą Sirijoje.
Šiuos teiginius patvirtino ir Turkijos prezidentas Abdullah Gulas. Šių metų spalio 9 d. duodamas interviu jis pareiškė, kad šiuo metu Sirijoje plėtojasi „blogiausias scenarijus“. Politikas pridūrė, kad valdžios perdavimas Sirijoje anksčiau ar vėliau įvyks. O tarptautinės bendruomenės pareiga jau dabar imtis efektyvių veiksmų, kol situacija Sirijoje netapo katastrofiška.
Galiausiai negalima pamiršti ir Turkijos kaip Sirijos sunitų rėmėjos vaidmens. Jokia paslaptis, kad Turkija ginklais ir pinigais remia sunitus, sudarančius Sirijos opozicijos branduolį. Ši aplinkybė tampa ir nesibaigiančiu Ankaros galvos skausmu – užsitęsę neramumai Sirijoje reiškia nenutrūkstantį pabėgėlių srautą iš šios kaimyninės valstybės, jų nepriimti nuskriaustųjų Sirijos piliečių užtarėja Turkija negali, todėl reikia papildomų lėšų ir t. t. Tai vienas iš argumentų, kuriais galima grįsti pastaruoju metu gerokai padažnėjusius Turkijos valdančiųjų raginimus Vakarų politinei bendruomenei kuo greičiau imtis aktyviai spręsti Sirijos klausimą.
Dalis Turkijos strateginių interesų sutampa su Saudo Arabijos, šių metų gruodį Nacionalinei koalicijai (kurią sudaro Sirijos opozicinės ir revoliucinės jėgos) skyrusios 100 mln. JAV dolerių paramą, interesais. Sunitiška Saudo Arabija neslepia savo priešiško nusistatymo šiitiškų regiono valstybių atžvilgiu. Todėl valdančiojo režimo Sirijoje kaita reikštų, kad Saudo Arabijos politika įgis daugiau sekėjų.
Daug nepatogumų Saudo Arabijai kelia Iranas ir šiitų šiuo metu valdomas Irakas, labiau linkęs klausyti Teherano nei Arabų Lygos (Saugo Arabija, beje, yra viena iš aktyviausių ir įtakingiausių šios organizacijos narių). Pasikeitus Sirijos valdančiajam režimui, būtų sumažinta šiitų valdomų valstybių politinė įtaka regione ir galėtų padidėti Arabų lygos įtaka šių valstybių valdantiesiems režimams.
Taigi susirūpinusių dėl tolesnės konflikto Sirijoje plėtros valstybių netrūksta nei artimajame, nei tolimajame užsienyje. Pagrindinė to priežastis –geopolitinė Sirijos reikšmė. Ši valstybė yra itin svarbus forpostas visoms didinti savo įtaką Artimuosiuose Rytuose siekiančioms šalims. Tad klausimas, apibrėžiantis visų regiono valstybių ir viršregioninių veiksnių (tokių kaip Rusija ir JAV) vaidmenį Sirijos konflikte turėtų būti ne „ar joms šis konfliktas rūpi?“, o „kurią šiame konflikte dalyvaujančią pusę jos palaiko?“
Priešingai nei revoliucijų Libijoje ar Egipte atvejais, kai buvo aiškiai juntama dominuojanti Vakarų valstybių įtaka pakeičiant valdžioje užsibuvusių diktatorių režimus, Sirijoje matyti dviejų lygiaverčių jėgų konfliktas. Sirija šiuo metu – lyg dviejų grupių kiekvienos į savo pusę traukiamos virvės vidurio žyma. Vienoje jos pusėje Iranas, Rusija ir kitos daugiau ar mažiau B. al Assado režimą palaikančios valstybės. Kitame gale – JAV, Turkija, Saudo Arabija, Izraelis ir kitos Sirijos valdantįjį režimą siekiančios nuversti šalys. O svarbiausia šioje „virvės traukimo rungtyje“ tai, kad nė viena grupė nėra nusiteikusi nusileisti savo priešininkams. Šį teiginį patvirtina iki šiol nenutrūkstanti šių valstybių politinė, karinė ir ekonominė parama savo favoritams – B. al Assado režimui arba sukilėliams. Tiek pirmoje, tiek antroje straipsnio dalyje pateikti argumentai leidžia teigti, kad visos „žaidime“ dalyvaujančios šalys yra vedamos ilgalaikių interesų, todėl iš jo trauktis neketina. Tai verčia manyti, kad karinis konfliktas Sirijoje, jau kurį laiką eskaluojamas ne vien šalies piliečių (remiantis įvairiais pranešimais, tiek sukilėlių, tiek valdančiojo režimo pajėgose daugėja užsieniečių), be to, abiem konflikto pusėms gausiai pasitelkiant „iš šalies“ gaunamus pinigus ir ginklus, gali dar gerokai užtrukti.
Kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, taiki Sirijos konflikto baigtis labiausiai tikėtina šalies valdančiojo režimo ir sukilėlių atstovams susitarus ieškoti taikios išeities iš esamos padėties. Neatrodo, kad kuri nors valstybė – valdančiojo režimo arba sukilėlių rėmėja būtų linkusi atsisakyti savo strateginių ambicijų bei paramos „savajai“ konflikto dalyvių pusei. Sirijos valdančiųjų ir sukilėlių sprendimas siekti taikos šiame kontekste greičiausiai būtų vienintelis sprendimas, kuriam nesipriešintų nė viena išorinė jėga. Vis dėlto kol tokio abipusiai priimtino sprendimo užuomazgų nematyti, galima kalbėti nebent apie tikėtinus tolesnės konflikto Sirijoje plėtros scenarijus.
Labiausiai tikėtinas įvykių eigos variantas – status quo Sirijoje išlaikymas. Esminių pokyčių būtų galima tikėtis nebent tuo atveju, jei sukilėliai nusilptų ir nebepajėgtų atsilaikyti prieš valdančiojo režimo ginkluotąsias pajėgas arba jei Rusijos ir Vakarų spaudžiamas B. al Assadas imtųsi reformų, galbūt suteiktų daugiau laisvių šalies pilietinei visuomenei, ilgainiui gal net sutiktų užleisti savo postą daugiau ar mažiau priimtinam Rusijai ir kitoms suinteresuotoms konflikto šalims politikui alavitui ir t. t.
Kitu atveju, jei tarptautinei bendruomenei JT Saugumo Taryboje pavyktų palenkti Kiniją ir šiuo pagrindu inicijuoti karinę intervenciją į Siriją arba jei Vakarų sąjungininkams pavyktų susilpninti B. al Assado režimo iki šiol turimą stiprią kariuomenę, sunaikinti neblogai išplėtotą integruotą jos oro gynybos sistemą, suvienyti šiuo metu prastai organizuotus Sirijos sukilėlius ir šalies politinę opoziciją, kuri kol kas nėra vieninga, ir galiausiai nuversti dabartinį režimą (bet čia tikrai daug „jei“), tarptautinė bendruomenė susidurtų su nauju iššūkiu. Sirijos režimui nepavykus atsilaikyti prieš sukilėlius, į valdžią šioje valstybėje greičiausiai ateitų radikaliai nusiteikusių islamistų grupuotės. Dėl to šiuo metu vykstantis konfliktas greičiausiai būtų suvaldytas tik laikinai. Remiantis paskutiniosios revoliucijos Egipte pavyzdžiu, šie valdančiojo šalies elito pokyčiai greičiausiai lemtų naujus konfliktus Sirijoje, galbūt sugražintų šalį į 1976–1982 metus, kai ją draskė sunitų islamistų sukilimai prieš valdantįjį alavitų režimą, ir t. t.
Reziumuojant galima daryti išvadą, kad nėra labai svarbu, kuriuo iš minėtų kelių toliau pasuks konfliktas Sirijoje. Abiem atvejais tikėtinos tolesnės konflikto plėtros pasekmės nedžiugina. Vis dėlto tarptautinei bendruomenei ir toliau nesiimant priemonių, jau šiuo metu komplikuota padėtis Sirijoje gali tapti dar sudėtingesnė, o ginkluoti sukilėlių ir valdžios ginkluotųjų pajėgų susirėmimai – vis sunkiau nuslopinami, reikalaujantys vis daugiau žmonių aukų ir keliantys grėsmę taikai kitose regiono valstybėse.
Rusijos ir JAV pozicijų skirtumą B. al Assado režimo išlikimo klausimu galima glaustai apibūdinti vaizdingu pavyzdžiu. Dabartinis Sirijos vadovas Maskvoje laikomas ne galvažudžiu, o teisėtu vadovu, kovojančiu prieš barbariškus fanatiškų islamistų ketinimus sugriauti valstybę. Vašingtono požiūris į šią figūrą kardinaliai priešingas. Kaip ir kituose regionuose, Artimuosiuose Rytuose JAV sistemingai siekia išlikti demokratijos sergėtoja. Toks vaidmuo šią valstybę verčia remti visus, norinčius tapti laisvais, ypač jei toks tautos apsisprendimas gali padėti Vašingtonui praplėsti savo politinę įtaką. Todėl draugiškų jausmų Maskvai neslepiantis B. al Assadas laikytinas svarbiu kliuviniu, trukdančiu JAV siekti savo strateginių tikslų.
Anksčiau B. al Assadas neabejotinai buvo vienu iš tyliųjų Vakarų įtakos zonoje esančių Artimųjų Rytų valstybių sąjungininkų. Pavyzdžiui, nors 2002 m. JAV priskyrė Siriją prie „niekšingų šalių“ (rogue states), bendradarbiaujančių su „blogio ašimi“ (Iraku, Iranu ir Šiaurės Korėja), tai nesutrukdė B. al Assadui bemaž iki ginkluoto konflikto Sirijoje pradžios būti geru tiek NATO narės Turkijos, tiek įtakingų arabų valstybių, tokių kaip Saudo Arabija, draugu. Net su Izraeliu Damaskas elgėsi nuosaikiai, nors konfliktas dėl Golano aukštumų, kurias per Šešių dienų karą 1967 m. okupavo žydai, iki šiol yra įšaldytas. Prasidėjus kariniam konfliktui Sirijoje, jos valdančiojo režimo santykiai su Turkija tapo itin įtempti. Politinės valdžios kaitos Sirijoje siekia sunitiškos regiono šalys, nuolatos pabrėžiančios Irano grėsmę regioniniam saugumui. Trauktis Sirijos vadovą ragina ir Arabų Lyga.
Pavyzdžiui, šių metų liepos 24 d., duodamas interviu Arabų Lygos generalinis sekretorius Nabilas al Arabi pareiškė, kad dabar Siriją valdantis režimas nebegali ilgai išsilaikyti ir kad jo dienos suskaičiuotos. Organizacijos vadovas taip pat pridūrė, kad šiuo atveju kalbama ne apie politinę reformą, o apie valdžios perdavimą Sirijoje.
Dėl mąžtančios regiono valstybių paramos B. al Assado režimui JAV gali tikėtis vienu šūviu nušauti du zuikius – pakeisti Maskvai simpatizuojantį dabar šalį valdantį režimą ir, pašalinus pagrindinį Irano rėmėją regione, sumažinti Teherano politinę įtaką. Tokia įvykių eiga neabejotinai tenkintų Vašingtoną.
Dar viena priežastis, dėl ko JAV siekia B. al Assado nuvertimo, yra gerokai užtrukęs Izraelio ir Irano konfliktas. Izraelis – Vakarų pasaulio skydas Artimuosiuose Rytuose. Iranas – teokratinė šiitų valstybė, jau ilgus metus nerandanti bendros kalbos nei su JAV, nei su Izraeliu. Pasak buvusio ES užsienio politikos įgaliotinio Javiero Solanos, dabar Siriją valdančio režimo griūtis leistų suardyti daug rūpesčių Vašingtonui keliančią Irano–Sirijos–„Hezbollah“ ašį. Dėl to atsirastų didesnis regiono valstybių susiskaldymas, kuris leistų Izraeliui užimti dominuojančias pozicijas regione, taip, žinoma, sustiprinant ir JAV įtaką šioje erdvėje. B. al Assadui pasitraukus, JAV ne tik galėtų įrašyti į jų pačių paskatintų įtvirtinti demokratijų sąrašą dar vieną valstybę, bet ir neabejotinai pasiektų įvairių kitų savo strateginių tikslų.
Dar vienu JAV galvos skausmu regione iki šiol išlieka naftos išteklių turtingas šiitiškų valstybių pusratis – Libanas, Sirija, Iranas, Irakas. Jei šios šalys, tarkim, nuspręstų sudaryti sąjungą ir prisišlieti, pavyzdžiui, prie Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos, kurioje dominuoja Kinija ir Rusija, JAV galutinai prarastų įtaką šioms valstybėms. Sirijos konfliktas šiame procese gali suveikti tiek kaip katalizatorius, jei Rusijai ir kitoms B. al Assadą remiančioms valstybėms pavyktų jo režimą išlaikyti valdžioje, tiek kaip stabdomoji priemonė, jei dabartinis Sirijos režimas būtų pakeistas provakarietišku. Iš šių argumentų akivaizdu, kodėl JAV siekia konfliktą Sirijoje baigti kuo greičiau, kartu pakeičiant ir dabar šalį valdantį režimą.
Kalbant apie Turkiją, tenka pripažinti, kad valdančiojo Sirijos režimo kaita jai taip pat būtų paranki. Turkija – islamiška ir moderni valstybė, siekianti dominuoti regione. Pašalinus B. al Assadą, Iranas netektų pagrindinio sąjungininko ir jo įtaka sunitų dominuojamame regione sumažėtų. Ši aplinkybė sudarytų sąlygas Turkijai didinti savo įtaką regione.
Sunitų daugumos apgyventa, tačiau šiitų valdoma Sirija turkams nėra paranki. Todėl dabar, kai Siriją krečia neramumai, B. al Assado režimą keisti palankesniu turkams sunitų režimu būtų nebloga proga. Juolab kad Sirijos konfliktas jau sulaukė didžiulio tarptautinio dėmesio. Kitaip sakant, jei prasidėtų prieš Siriją nukreipti karo veiksmai, Ankara, pasinaudodama šiuo metu tarp Turkijos ir Sirijos tvyrančia įtampa, greičiausiai aktyviai įsitrauktų į Vakarų sąjungininkų karinę kampaniją, kuri jai leistų siekti savo strateginių tikslų. Žinoma, šiam žingsniui Turkija ryžtųsi tik esant kolektyviniams tarptautinės bendruomenės sprendimams imtis karinių veiksmų, kuriais būtų siekiama pagaliau užbaigti konfliktą Sirijoje.
Šiuos teiginius patvirtino ir Turkijos prezidentas Abdullah Gulas. Šių metų spalio 9 d. duodamas interviu jis pareiškė, kad šiuo metu Sirijoje plėtojasi „blogiausias scenarijus“. Politikas pridūrė, kad valdžios perdavimas Sirijoje anksčiau ar vėliau įvyks. O tarptautinės bendruomenės pareiga jau dabar imtis efektyvių veiksmų, kol situacija Sirijoje netapo katastrofiška.
Galiausiai negalima pamiršti ir Turkijos kaip Sirijos sunitų rėmėjos vaidmens. Jokia paslaptis, kad Turkija ginklais ir pinigais remia sunitus, sudarančius Sirijos opozicijos branduolį. Ši aplinkybė tampa ir nesibaigiančiu Ankaros galvos skausmu – užsitęsę neramumai Sirijoje reiškia nenutrūkstantį pabėgėlių srautą iš šios kaimyninės valstybės, jų nepriimti nuskriaustųjų Sirijos piliečių užtarėja Turkija negali, todėl reikia papildomų lėšų ir t. t. Tai vienas iš argumentų, kuriais galima grįsti pastaruoju metu gerokai padažnėjusius Turkijos valdančiųjų raginimus Vakarų politinei bendruomenei kuo greičiau imtis aktyviai spręsti Sirijos klausimą.
Dalis Turkijos strateginių interesų sutampa su Saudo Arabijos, šių metų gruodį Nacionalinei koalicijai (kurią sudaro Sirijos opozicinės ir revoliucinės jėgos) skyrusios 100 mln. JAV dolerių paramą, interesais. Sunitiška Saudo Arabija neslepia savo priešiško nusistatymo šiitiškų regiono valstybių atžvilgiu. Todėl valdančiojo režimo Sirijoje kaita reikštų, kad Saudo Arabijos politika įgis daugiau sekėjų.
Daug nepatogumų Saudo Arabijai kelia Iranas ir šiitų šiuo metu valdomas Irakas, labiau linkęs klausyti Teherano nei Arabų Lygos (Saugo Arabija, beje, yra viena iš aktyviausių ir įtakingiausių šios organizacijos narių). Pasikeitus Sirijos valdančiajam režimui, būtų sumažinta šiitų valdomų valstybių politinė įtaka regione ir galėtų padidėti Arabų lygos įtaka šių valstybių valdantiesiems režimams.
Taigi susirūpinusių dėl tolesnės konflikto Sirijoje plėtros valstybių netrūksta nei artimajame, nei tolimajame užsienyje. Pagrindinė to priežastis –geopolitinė Sirijos reikšmė. Ši valstybė yra itin svarbus forpostas visoms didinti savo įtaką Artimuosiuose Rytuose siekiančioms šalims. Tad klausimas, apibrėžiantis visų regiono valstybių ir viršregioninių veiksnių (tokių kaip Rusija ir JAV) vaidmenį Sirijos konflikte turėtų būti ne „ar joms šis konfliktas rūpi?“, o „kurią šiame konflikte dalyvaujančią pusę jos palaiko?“
Priešingai nei revoliucijų Libijoje ar Egipte atvejais, kai buvo aiškiai juntama dominuojanti Vakarų valstybių įtaka pakeičiant valdžioje užsibuvusių diktatorių režimus, Sirijoje matyti dviejų lygiaverčių jėgų konfliktas. Sirija šiuo metu – lyg dviejų grupių kiekvienos į savo pusę traukiamos virvės vidurio žyma. Vienoje jos pusėje Iranas, Rusija ir kitos daugiau ar mažiau B. al Assado režimą palaikančios valstybės. Kitame gale – JAV, Turkija, Saudo Arabija, Izraelis ir kitos Sirijos valdantįjį režimą siekiančios nuversti šalys. O svarbiausia šioje „virvės traukimo rungtyje“ tai, kad nė viena grupė nėra nusiteikusi nusileisti savo priešininkams. Šį teiginį patvirtina iki šiol nenutrūkstanti šių valstybių politinė, karinė ir ekonominė parama savo favoritams – B. al Assado režimui arba sukilėliams. Tiek pirmoje, tiek antroje straipsnio dalyje pateikti argumentai leidžia teigti, kad visos „žaidime“ dalyvaujančios šalys yra vedamos ilgalaikių interesų, todėl iš jo trauktis neketina. Tai verčia manyti, kad karinis konfliktas Sirijoje, jau kurį laiką eskaluojamas ne vien šalies piliečių (remiantis įvairiais pranešimais, tiek sukilėlių, tiek valdančiojo režimo pajėgose daugėja užsieniečių), be to, abiem konflikto pusėms gausiai pasitelkiant „iš šalies“ gaunamus pinigus ir ginklus, gali dar gerokai užtrukti.
Kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, taiki Sirijos konflikto baigtis labiausiai tikėtina šalies valdančiojo režimo ir sukilėlių atstovams susitarus ieškoti taikios išeities iš esamos padėties. Neatrodo, kad kuri nors valstybė – valdančiojo režimo arba sukilėlių rėmėja būtų linkusi atsisakyti savo strateginių ambicijų bei paramos „savajai“ konflikto dalyvių pusei. Sirijos valdančiųjų ir sukilėlių sprendimas siekti taikos šiame kontekste greičiausiai būtų vienintelis sprendimas, kuriam nesipriešintų nė viena išorinė jėga. Vis dėlto kol tokio abipusiai priimtino sprendimo užuomazgų nematyti, galima kalbėti nebent apie tikėtinus tolesnės konflikto Sirijoje plėtros scenarijus.
Labiausiai tikėtinas įvykių eigos variantas – status quo Sirijoje išlaikymas. Esminių pokyčių būtų galima tikėtis nebent tuo atveju, jei sukilėliai nusilptų ir nebepajėgtų atsilaikyti prieš valdančiojo režimo ginkluotąsias pajėgas arba jei Rusijos ir Vakarų spaudžiamas B. al Assadas imtųsi reformų, galbūt suteiktų daugiau laisvių šalies pilietinei visuomenei, ilgainiui gal net sutiktų užleisti savo postą daugiau ar mažiau priimtinam Rusijai ir kitoms suinteresuotoms konflikto šalims politikui alavitui ir t. t.
Kitu atveju, jei tarptautinei bendruomenei JT Saugumo Taryboje pavyktų palenkti Kiniją ir šiuo pagrindu inicijuoti karinę intervenciją į Siriją arba jei Vakarų sąjungininkams pavyktų susilpninti B. al Assado režimo iki šiol turimą stiprią kariuomenę, sunaikinti neblogai išplėtotą integruotą jos oro gynybos sistemą, suvienyti šiuo metu prastai organizuotus Sirijos sukilėlius ir šalies politinę opoziciją, kuri kol kas nėra vieninga, ir galiausiai nuversti dabartinį režimą (bet čia tikrai daug „jei“), tarptautinė bendruomenė susidurtų su nauju iššūkiu. Sirijos režimui nepavykus atsilaikyti prieš sukilėlius, į valdžią šioje valstybėje greičiausiai ateitų radikaliai nusiteikusių islamistų grupuotės. Dėl to šiuo metu vykstantis konfliktas greičiausiai būtų suvaldytas tik laikinai. Remiantis paskutiniosios revoliucijos Egipte pavyzdžiu, šie valdančiojo šalies elito pokyčiai greičiausiai lemtų naujus konfliktus Sirijoje, galbūt sugražintų šalį į 1976–1982 metus, kai ją draskė sunitų islamistų sukilimai prieš valdantįjį alavitų režimą, ir t. t.
Reziumuojant galima daryti išvadą, kad nėra labai svarbu, kuriuo iš minėtų kelių toliau pasuks konfliktas Sirijoje. Abiem atvejais tikėtinos tolesnės konflikto plėtros pasekmės nedžiugina. Vis dėlto tarptautinei bendruomenei ir toliau nesiimant priemonių, jau šiuo metu komplikuota padėtis Sirijoje gali tapti dar sudėtingesnė, o ginkluoti sukilėlių ir valdžios ginkluotųjų pajėgų susirėmimai – vis sunkiau nuslopinami, reikalaujantys vis daugiau žmonių aukų ir keliantys grėsmę taikai kitose regiono valstybėse.
Komentarai
Rašyti komentarą