Tautvydas Marčiulaitis apie politinę smėliadėžę

Šiandien ryte paklausiau A. Užkalnio ir dienos pradžiai paskaičiau I. Šimonytės tinklaraštį. Ten buvo rašoma apie naujos valdžios naują programą ir kaip puikiai ji išdėstyta. Kaip šioks toks akademikas ir empirinės analizės mėgėjas galiu pasakyt, jog programą galima pavadinti akademiniu terminu: data mining. Arba ne taip moksliškai: bullshit.

Iškart pasakau (tiksliau pakartoju): jokiai politinei partijai nepriklausau ir niekad nepriklausiau. Manęs nedomina už 4 tūkstančius per mėnesį, 4 metus ginčytis ir spaudinėti mygtukus. Eičiau į politiką tik su keletu žmonių: Richard Dawkins arba Neil DeGrasse Tyson (geriausiai abiem vienu metu) arba A. Zuoku. Pirmi du akivaizdūs, na o Zuoką šiaip mėgstu. Geriausias Vilniaus meras.

Todėl konservatorių įtakos sumažėjimas man neįdomus. Tiesiog, apžvelgiu juodu ant balto surašytus faktus.

Mane labai erzina šios valdžios požiūris į žmones. Visi sako, jog Kubilius nuskurdino ir praskolino tautą tyčiodamasis iš žmonių. Nesutikčiau, vėliau paaiškinsiu plačiau. Tyčiotis iš žmonių, tai laikyti juos idiotais, o ne priiminėti gerus/blogus sprendimus. O dabartinė valdžia tikrai tyčiojasi.

Panašu, jog šie žmonės laiko mano Tėvynės piliečius gauja bukų protiškai atsilikusių nevykėlių. Sutinku, tokių pas mus užtektinai. Bet nemažą jų dalį dar galima išgelbėti. Vien prieš rinkimus skambėję „nulinio nedarbo“ pažadai parodo, kad į žmones yra žiūrima kaip į mažus vaikus. Būsi geras ir elgsies teisingai – Kalėdų senelis daug dovanų atneš. Tik bėda, kad Kalėdų senelio nėra ir koks skirtumas, kiek geras būsi – minimumą uždirbantys tėvai X-dėžės ir ašTelefono nenupirks. Neįmanoma.

Tikrai tiesa, prie Kubiliaus skola išaugo smarkiai. Bet jos augimo tempai parodo tikrasias problemas. Jie vis mažėjo. Kaip ir skolos kaina. Ir gyvenimo kokybė tikrai krito, po labai gero ir ilgo augimo. Bet ar tikrai galima kaltinti kažką, kuris atėjęs valdyti rūmų rado daug miegančių ar dar visai linksmų girtų ir už ilgai trukusią šventę neapmokėtas sąskaitas ?

O būtent tai ir yra daroma. Pirma išsiaiškinkime kelis faktus.


Mes nesame izoliuota smėlio dėžė. Nors vietiniai karaliukai, mojuodami smėlio kastuvėliais aplink savo smėlio pilis, būtent tai ir bando įrodyti.

Esam maža atvira ekonomika. Mūsų augimas buvo paremtas ne labai ypatingais socdemų gabumais. Augo visas pasaulis, ypač besivystančios šalys. Nesvarbu, kokia valdžia tuo metu ką bebūtų dariusi – augimas buvo garantuotas. Jį buvo galima dar labiau eskaluoti arba šiek tiek lėtinti. Bet pats augimo faktas buvo neišvengiamas. Net jei Gražulis būtų valdęs šalį ir įvykdęs politiką „su tos pačios lyties valstybėmis – nebendrausim“.

Bet valdyti šalį net ir gerais laikais reikia mokėti. Socdemai sugebėjo bent dalinai prilaikyti visą reikalą ir neperkaitinti ekonomikos už ribų. Tik ar gerą valdymą rodo tokie faktai kaip dviženklė infliacija. Beribis nominalaus užmokesčio augimas be realios vertės kūrimo ir apskritai nominalios vertės didinimo protegavimas. Nesugebėjimas sukaupti socialinio fondo, kuris veiktų kaip buferis, atėjus sunkiems laikams.

Geras verslininkas ne tas, kuris iki 2007 pirko/pardavė butus vis aukštesnėmis kainomis ir vairavo gerą mašiną. Jo verslo modelis „visad kils“ yra tinkamas bulvei. Pagal intelekto reikalavimus. Didžioji dalis tokių verslininkų buvo labai gražiai ištaškyti krizės ir dabar verkia apie tai, kaip skandinavų bankai juos nuplėšė ir jiems iš bado tenka mirti. Šitoj vietoj myliu Darwiną.

Geri verslininkai sugebėjo susitaupyti ir toliau egzistuoti bei vystyti verslus per ir po krizės. Tai yra verslai, kurių ateitis modeliuojama mąstant ir apie tai, jog kartais gali ir nukristi. Kurie sukaupia fondus ir neperkaitina įmonės. O jų visas verslas į viršų važiuoja pastoviai ir tolygiai, o ne +100 -> -200 principu.

Socdemai man labai primena pirmąjį variantą. Buvo išnaudojamas visas augimas, vystomi visi projektai, taškomasi pinigais į visur ir manoma, jog šventė niekad nesibaigs. Jokie socialiniai fondai nesukaupti, SODRA ištaškyta. Ateinantis biudžetas planuotas su dar didesniu augimu, nors ekonomika jau akivaizdžiai stojo. Kadais buvau radęs jūtūbe tuometinio finansų ministro pasisakymus jau krizei prasidėjus. Jis jos dar nematė ir prognozavo tolimesnį augimą.

Tad kaip ir sakiau, Kubilius su draugais atėjo į šventę tik ryte. Rado daug besivoliojančių girtų ir dar daugiau beprašančių Vytauto. Bei sąskaitą už šventę. Kadangi Kirkilas visą Vytautą iš SODROS jau buvo padovanojęs šalimais gyvenantiems pensininkams, kad anie dėl vakarėlio neturėtų skundų, teko naujai valdžiai staigiai kažką daryti. O kadangi sąskaitos jau ir taip nemokėtos, teko Vytauto pirkti ne daug, o alkoholio kiekį sumažinti. Pagiringa tauta, savaime suprantama, nebuvo laiminga.

Bet tai dar ne viskas. Naujoji valdžia ne tik aiškina, jog šventė buvo nuostabi ne dėl to, jog visi Naujuosius šventė, o todėl, kad Kirkilas sugalvojo labai gerą šventę labai geru metu. Kaip Kim Jong-il golfą išradęs buvo. Ir jie bando įtikinti Lietuvos žmones, jog jokių Naujųjų metų ten nebuvo. Prie to, šiuo metu bandoma įtikinti, jog atėjęs Kubilius visus pradėjo spardyti ir nutraukė tokią puikią šventę. Nepaisant to, jog visos šventės anksčiau ar vėliau baigiasi.

Vėl situacija ta pati: nesvarbu kas būtų buvęs valdžioje ir ką bedaręs, recesijos išvengti buvo neįmanoma. JAV prasidėjusi krizė visiškai užšaldė tarpbankinę rinką, todėl kredito linijos sustojo. Įmonės pradėjo bankrutuoti, iškilo pasitikėjimo krizė su didele sistemine rizika. Tai sumažino įmonių pelnus, vartojimą, tarptautinę prekybą. Bankinė rinka nustojo skolinti pinigus vieni kitiems. Dėl bendros sisteminės rizikos, mažos ir nežinomos šalys pradėjo atrodyti rizikingos, vyko kapitalo skrydis iš jų. Daugelis ant orinio nominalaus likvidumo pastatytų verslų taip pat sėkmingai susprogo. Todėl ir recesija tapo neišvengiama. Geriau išsilaikė tik tie, kurie turėjo pasitaupę pinigų. Visi, kurie pamiršo, jog viskas, kas gera gali baigtis, sužinojo savo vietą.

Todėl nesvarbu, kas būtų valdęs Lietuvą. Jei mes būtumėme Kinija ar Vokietija – taip. Kažką pakeisti galima. Ir nereikia prikišti Estijos. Jie taip pat turėjo recesiją. Esminis skirtumas – jų valdžia nori, kad šaliai būtų geriau. O ne bet kokia kaina laimėti rinkimus, iššvaistant valstybės pinigus. Tad jie ir pasiruošė ateičiai, susidėjo pinigėlių ir dabar neprivalėjo skolintis. Nes buvo atsidėję juodai dienai. Be santaupų išvengti skolų augimo ir gyvenimo kokybės kritimo neįmanoma.

Dar prisimenant Kubilių, negalima sakyti, jog jis viską darė gerai. Buvo ir gerų ir blogų sprendimų. Tačiau versti kaltę ant jo valdžios dėl visų pasaulio negandų, tai tas pats, kaip kaltinti Islandijos valdžią dėl ugnikalnio išsiveržimo.

Na, o naujoji valdžia visa tai stengiasi įrodyti. Jiems atrodo, jog lietuviai gyvena izoliuotoje smėlio dėžėje. Tarp šių vietinių karaliukų pilių. Ir nemato išorinio pasaulio, nėra gabūs jo suvokti. Be to jie tiki, jog turi tikros valdžios arba pinigų. Mane tai žavi labiausiai. Turtingiausias mūsų žmogus turi vos milijardą eurų (daugmaž). Didžioji dalis net dešimčių milijonų nesiekia. Pasauliniu mastu – bomželiai. Lietuvoj – valdovai. Ir gebėjimas jų save apgauti šiuo klausimu bei įsivaizduoti, jog jie turi realios galios yra daugiau, negu nerealus. Būtent iš šio savęs apgaudinėjimo ir išsivysto ta arogancija, kuri leidžia visą tautą laikyti nieko nesuvokiančiais ir nematančiais idiotais.

Neapsigaukit ir visad stenkitės į gyvenimą pažiūrėti plačiau. Mūsų valdžia ir jos atstovai neturi nei pinigų, nei realios galios. Jie yra niekas. Ir būtent todėl kiekvieną iš jūsų laiko nieku. Todėl skaitydami ar klausydami jų blevyzgų prisiminkite, kad su jumis kalba save apgaudinėjantis arogantiškas karaliukas, kuris asmeninį nepilnavertiškumo kompleksą nori permesti jums.

Ir tik tie, kurie dėl geros pasaulinės situacijos neprisiima asmeninių nuopelnų, o dėl blogos pasaulinės situacijos nekaltina tik oponento yra verti pagarbos ir dėmesio. Tie, kurie žino, jog realiai nieko negali pakeisti ir realios įtakos neturi, todėl nesistengia įrodyti kitaip. Žmonės, kurie vadovaujasi faktais, statistika ir realybe.

Pabaigai, John Lloyd apie realybę, racionalumą ir keistenybes, kurių nepastebim. Gal ir ne visai tinka prie viso teksto, bet praskaidrins nuotaiką ir šiaip parodys, kad žiūrėti reikia toliau.


Šaltinis pinigukarta.lt

Komentarai