Pasaulinė vandens krizė

Šimtai milijonų pasaulio gyventojų jaučia nuolatinį gėlo vandens stygių, o kitiems grasina pražūtingi potvyniai. Pasaulinės vandens krizės akivaizdoje Lietuvos gyventojai gali jaustis sąlyginai ramūs – kasdien sunaudojame tik apie penktadalį mums prieinamo vandens. Tačiau nereikėtųapsigauti: jeigu padėtis Afrikoje ir didelėje Azijos dalyje ir toliau prastės, pražūtingas pasekmes galiausiai pajusime ir mes. Kaip to išvengti?

Kaip teigia JAV leidinys „The Christian Science Monitor“, pasaulinė vandens krizė kyla ne tiek iš pasiūlos trūkumo, kiek iš netinkamo irneefektyvaus planavimo. Kalbos apie vandens stygių leidžia susidaryti įspūdį, kad šiuo metu pasaulyje yra kaip niekada mažai vandens – tačiau tai nėra tiesa.

„Planetoje dabar vandens yra tiek pat, kiek ir tuo metu, kai pirmosios amfibijos išlipo ant kranto; tiek pat, kiek ir tuo metu,kai senovės graikai spėjo ateitį iš upelių čiurlenimo“, – rašo savaitiniam „The Christian Science Monitor“ žurnalui reporteris Williamas Wheeleris, skersai ir išilgai išmaišęs daugelį regionų, kur jaučiamas ryškus vandens stygius.

Žurnalisto teigimu, tikroji problema – netolygus gėlo vandens pasiskirstymas ir spartus gyventojų skaičiaus augimas kai kuriuose regionuose, pažeidžiantis trapią ekologinę – ir hidrologinę – pusiausvyrą.

Nors net tris ketvirtadalius Žemės paviršiaus užima vandens telkiniai, tik apie 2,5 proc. pasaulinio jo kiekio tinka gerti. Maža to, apie du trečdalius gėlo vandens šiuo metu yra sukaupta ledynuose ir nenutirpstančiame sniege, o net 99 proc. likusio vandens kiekio sutelkta po žeme, iš kur jį dar reikia išgauti.

Vanduo yra atsinaujinantis išteklius, tačiau ir jo pradeda stigti, kai kurioje nors vietovėje staiga padaugėja gyventojų. Be to, ne mažiau svarbu ir tai, koks yra šių žmonių pragyvenimo lygis. Kuo labiau pažengusi visuomenė, tuo daugiau ji suvartoja vandens – jo reikia virtuvėje, vonioje ir tualete, be jo nebūtų pramoninės gamybos ir elektros energijos. Be to, nuo vandens tiesiogiai priklauso ir žemės ūkio našumas.

Didesnis apetitas – mažiau vandens

Vis daugiau pasaulio gyventojų renkasi valgyti jautieną, o ne įvairias košes ir daržoves, nors tai „kainuoja“ maždaug 10 kartų daugiau vandens. Sunku paneigti, kad Indijos ar Kinijos gyventojai turi tokią teisę – tačiau kažkam už tai galiausiai tenka sumokėti.

Kai kurios šalys imasi importuoti grūdus vien dėl miestuose sparčiai augančio vandens suvartojimo – nepavyksta rasti pusiausvyros tarp modernios gyvensenos ir žemės ūkio išlaikymo. Kinijos, Pietų Korėjos ir Saudo Arabijos įmonės nuomojasi vargingesnių šalių žemes kartu su teisėmis į visą produkciją – taip dar sparčiau semdamos jų turimus geriamo vandens išteklius.

Kaip skelbia Vandens išteklių grupė (WRG), 2030 metais vandens paklausa gali net 30 proc. viršyti tvaraus vartojimo ribą. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vertinimu, tai reiškia, kad apie pusę žmonijos tuo metu susidurs su vandens stygiumi.

Kaip rašo „The Christian Science Monitor“, 2009 metais JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA), atlikusi nuodugnius palydovinius stebėjimus, paskelbė apie bauginantį atradimą: net ir sąlyginai drėgnais metais bendras požeminio vandens lygis šiame regione, kur užauginama didelė Indijos žemės ūkio produkcijos dalis, vidutiniškai nukrinta apie 30 cm. Taip yra dėl milijonų šulinių, kurie siurbia vandenį sparčiau, negu jįspėja atstatyti ant žemės krintantis lietus. Padėtį dar labiau apsunkina neatsakingi valdžios pareigūnų veiksmai – siekiant ekonominės naudos, išduodami leidimai statyti daug vandens suvartojančias elektrines tose vietovėse, kurios ir taip susiduria su vandens trūkumu.

„Jeigu nebusimtasi priemonių, užtikrinant tvarų požeminio vandens vartojimą, 114 mln. regiono gyventojų gali netekti žemės ūkio produkcijos ir patirti rimtą geriamo vandens stygių“, – perspėjo NASA mokslininkai. Tačiau ryškesnių pokyčių iki šiol nematyti.

Indijoje, kaip ir Kinijoje, per pastaruosius 50 metų požeminio vandens suvartojimas padidėjo net 10 kartų. Visame pasaulyje šis rodiklis, pasak Jungtinių Tautų (JT), padidėjo tris kartus.

Klimato kaita ir politiniai sukrėtimai

Ateityje, tęsiantis pasauliniam klimato atšilimui ir su juo susijusiomis sausromis, požeminiovandens atsargos bus dar svarbesnės. Senkant paviršinio vandens telkiniams, dirbamų laukų drėkinimas daugelyje šalių virs vis rimtesne problema.

Šiais metais didelė sausra JAV smarkiai kilstelėjo pasaulines javų kainas. Dėl to labiausiai nukentėjo neturtingų Afrikos ir Azijos valstybiųgyventojai. Dalis jų ėjo į miestų gatves, protestuodami prieš neva juos nepelnytai skriaudžiančias valstybines institucijas.

Panašu, kad maisto kainų kilimas ateityje sukels dar daugiau neramumų. Viena iš teorijų, aiškinančių „arabų pavasario“ sėkmę Šiaurės Afrikoje, sieja revoliucinių judėjimų pergales su daugelio gyventojų nusivylimu dėl išaugusių maisto, visų pirma duonos, kainų. Vadinasi, prie to prisidėjo ir klimato kaita bei vandens trūkumas.

Anksčiau šiais metais JAV Nacionalinė žvalgybos taryba paskelbė ataskaitą, skirtą įvertinti su pasauliniu vandens paskirstymu susijusias saugumo grėsmes. Viena svarbiausių specialistų išvadų – tai, kad per artimiausius 10 metų daugelis „svarbių Jungtinėms Valstijoms šalių“ susidurs su vandens trūkumu ar prastėjančia jo kokybe bei potvyniais.

„Dėl to didės nestabilumo, valstybės žlugimo ir išaugusių regioninių įtampų rizika“, – teigiama ataskaitoje.

Vanduo nepaiso valstybių sienų ir laisvai juda iš vienos vietos į kitą, ir šis procesas ypač paspartėja ten, kur intensyvi žmonių ūkinė veikla griauna nusistovėjusią ekologinę pusiausvyrą.

Tarpvyriausybinė darbo grupė klimato kaitai (IPCC) prognozuoja, kad iki šio amžiaus vidurio kai kuriose kalnuotose vietovėse bei drėgnuosiuose atogrąžų miškuose metinis kritulių kiekis išaugs nuo 20 iki 40 proc., o regionuose, kurie jau dabar patiria vandens stygių, – sumažės nuo 10 iki 30 proc. Tai reiškia, kad dykumėjimo procesai paspartės Viduržemio jūros šiaurinės pakrantės šalyse, vakarinėje JAV dalyje, Australijoje ir netgi kai kuriuose Brazilijos regionuose.

Taip pat manoma, kad per artimiausius šimtą metų, tirpstant ledynams, vis mažiau polaidžio vandens sulauks Himalajų, Hindukušo ir Andų priekalnių gyventojai. Jų problemas dar labiau paaštrins netinkamas vandens valdymas: netvarus požeminių telkinių naudojimas, ydingos laukų drėkinimo praktikos, miškų kirtimas, dirvožemio erozija ir netvarkingi miestų vandentiekio vamzdynai.

Pakrančių gyventojai dėl pamažu kilsiančio vandens lygio susidurs su vis didesne audrų grėsme. Didžiuliai potvyniai greičiausiai pražudys dešimtis ar net šimtus tūkstančių neturtingų šalių gyventojų, tačiau jų rūstybės neišvengs ir turtingiausios pasaulio valstybės, tokios kaip JAV, neseniaipalytėta tropikų audros Sandy.

Dar viena grėsmė, su kuria žmonija gali susidurti jau už 10 metų, – tarpvalstybiniai konfliktai dėl vandens telkinių kontrolės. Vanduo gali būti panaudotas kaip veiksminga ekonominio ir politinio spaudimo priemonė, ypač tais atvejais, kai upės aukštupyje pastatoma užtvanka, nuo kurios priklauso žemupyje įsikūrusios valstybės gerovė.

Esama teorijų, kad Indijos ir Pakistano konfliktas dėl kalnuoto Kašmyro regiono iš tiesų yra kova dėl Indo upės ištakų kontrolės, o Izraelio tęsiama palestiniečių teritorijos okupacija – priemonėpasisavinti Vakarų Kranto gelmėse per amžius sukauptus vandens išteklius. „Užtvankos, gėlinimo įmonės, kanalai, vamzdynai taip pat gali tapti teroristinių išpuolių taikiniu“, – perspėja „The Christian Science Monitor“.

Didžiausias priešas – kiauri vamzdžiai?

Vis dėlto atsiranda ir tokių specialistų, kurie norėtų nuraminti: daugumos pesimistinių scenarijų vis dar galima išvengti.

Štai ir JAV Nacionalinė žvalgybos taryba savo ataskaitoje nurodo, kad viso pasaulio miestuose iššvaistoma nuo 30 iki 50 proc. į vandentiekio sistemą patenkančio vandens; šiųnuostolių pavyktų išvengti, reguliariai atnaujinant infrastruktūrą.

Šiai išvadai pritaria W. Wheelerio kalbintas JAV Kolumbijos universiteto Vandens centro direktorius Upmanu Lallas. Jo teigimu, daugelyje pesimistinę prognozę pateikiančių tyrimų ignoruojama tai, kiek daug vandens šiuometu panaudojama neefektyviai ir ne pagal paskirtį. Visų pirma jis remiasi asmenine darbo Indijoje patirtimi.

„Iš tiesų Indijoje galima būtų panaikinti vandens krizę, vien tik kiek gudriau parenkant, kuriose vietovėse auginti kokias žemės ūkio kultūras“, – sako jis, nurodęs, kad atsižvelgti reikia ne vien į geografinius veiksnius ir vandens prieinamumą, bet ir gyventojų pajamas konkrečioje vietovėje.

Pagrindinis U. Lallo pasiūlymas, kuris, tiesa, labiausiai tinka turtingesnėms šalims ir jų gyventojams, – didinti vandens kainą. Esą užtektų apsaugoti tik apie 25 proc. geriamo vandens, kurio kaina būtų subsidijuojama ir prieinama visiems žmonėms. Likę 75 proc. vandens išteklių turėtų būti parduodami brangiau – tiek privačių namų savininkams, norintiems palaistyti savo veją, tiek ir pramonės įmonėms bei žemdirbiams.

Didesnė kaina skatintų žmones keisti požiūrį, tvirtina ekspertas. Tai esą įpratintų vartotojus labiau branginti vandenį – ir jį sąmoningai taupyti.

Krizės laukimas

Didelių požeminio vandens telkinių turinti Lietuva su vandens krize, bent artimiausiu metu, neturėtų susidurti. Todėl ir kelti vandens kainą mūsų šalyje šiuo metu nėra būtinybės. Tačiau pasaulinė krizė todėl ir yra pasaulinė, kad ji gali paliesti ir toliausiai nuo epicentro esančius kraštus.

Viena iš problemų, pastaruoju metu karštai aptariamų Europos Sąjungoje, – sunkiai sustabdoma nelegali imigracija iš trečiųjų šalių. Tūkstančiai migrantų palieka savo namus ir verčiau rizikuoja savo gyvybėmis Viduržemio jūroje, užuot bandę toliau išgyventi, apsupti skurdo ir ekologinės krizės.

Vandens trūkumas yra viena pagrindinių priežasčių, kurios jau dabar skatina migraciją iš Pietų į Šiaurę. Jeigu išsipildytų niūriausios prognozės, galima būtų tikėtis, kad ši banga anksčiau ar vėliau pasieks Lietuvą. Ir tam reikia tinkamai pasirengti.