 |
| Ingrida Šimonytė |
Naujos Vyriausybės programą beskaitinėjant (I)
Ingrida Šimonytė, 2012 m. gruodžio 9 d.
Apie paveldą
Naujos Vyriausybės programos projekte yra toks II skyrius, kuriame daug kalbama apie paveldą. Ne apie tą, kur grožis ir senovė. Apie kitą, apie „sunkų revoliucijos laikų“, oj – A.Kubiliaus Vyriausybės palikimą.
„Paveldėtos padėties“ skyrelis yra tipiškas selektyviosios atminties sindromo ir H.Fielding romane apie Bridžitą Džouns herojei diagnozuoto tikrovės neigimo junginys. Programos rašytojai iš atkurtos Nepriklausomybės laikų selektyviai pasirinkę patogių skaičiukų bando apsimesti, kad nebuvo ūkio kaitimo, milžiniško kredito prieaugio ir NT burbulo, dviženklio einamosios sąskaitos deficito ir dviženklės infliacijos (kovoti su kuria jų pačių buvo kuriami vis nauji antiinfliaciniai planai), darbo užmokesčio augimo keliagubai lenkiančio našumo augimą, prociklinės fiskalinės politikos, chroniško nominalaus biudžeto deficito ir dar didesnio – struktūrinio, net dviženklio augimo laikotarpiu augusios skolos ir jos aptarnavimo išlaidų, neadekvačių ir nepakeliamų sprendimų dėl išmokų, įskaitant pensijas, didinimo. Tarsi ne socialdemokratų vadovauta Vyriausybė baigė kadenciją jau smunkant ūkiui, palikusi didėjantį deficitą, į kosmosą šovusius rizikos priedus, tarsi ne buvęs būsimas finansų ministras visus 2008 m. negalėjo nosies kyštelėti į tarptautines finansų rinkas, tarsi 2008 m. biudžeto pajamos nebuvo suplanuotos neadekvačiai, todėl nebuvo surinktos, o per vėlai, iš esmės tik po Seimo rinkimų pradėjus stabdyti išlaidų finansavimą tarsi nebuvo palikta krūvos neapmokėtų sąskaitų. Tarsi ne dėl tos politikos 2007-2008 m. Lietuvai visos reitingų agentūros mažino skolinimosi reitingus, o ES institucijos „už gerus 2008 m. rezultatus“ Lietuvai galiausiai pradėjo perviršinio deficito procedūrą.
Apie paveldą
Naujos Vyriausybės programos projekte yra toks II skyrius, kuriame daug kalbama apie paveldą. Ne apie tą, kur grožis ir senovė. Apie kitą, apie „sunkų revoliucijos laikų“, oj – A.Kubiliaus Vyriausybės palikimą.
„Paveldėtos padėties“ skyrelis yra tipiškas selektyviosios atminties sindromo ir H.Fielding romane apie Bridžitą Džouns herojei diagnozuoto tikrovės neigimo junginys. Programos rašytojai iš atkurtos Nepriklausomybės laikų selektyviai pasirinkę patogių skaičiukų bando apsimesti, kad nebuvo ūkio kaitimo, milžiniško kredito prieaugio ir NT burbulo, dviženklio einamosios sąskaitos deficito ir dviženklės infliacijos (kovoti su kuria jų pačių buvo kuriami vis nauji antiinfliaciniai planai), darbo užmokesčio augimo keliagubai lenkiančio našumo augimą, prociklinės fiskalinės politikos, chroniško nominalaus biudžeto deficito ir dar didesnio – struktūrinio, net dviženklio augimo laikotarpiu augusios skolos ir jos aptarnavimo išlaidų, neadekvačių ir nepakeliamų sprendimų dėl išmokų, įskaitant pensijas, didinimo. Tarsi ne socialdemokratų vadovauta Vyriausybė baigė kadenciją jau smunkant ūkiui, palikusi didėjantį deficitą, į kosmosą šovusius rizikos priedus, tarsi ne buvęs būsimas finansų ministras visus 2008 m. negalėjo nosies kyštelėti į tarptautines finansų rinkas, tarsi 2008 m. biudžeto pajamos nebuvo suplanuotos neadekvačiai, todėl nebuvo surinktos, o per vėlai, iš esmės tik po Seimo rinkimų pradėjus stabdyti išlaidų finansavimą tarsi nebuvo palikta krūvos neapmokėtų sąskaitų. Tarsi ne dėl tos politikos 2007-2008 m. Lietuvai visos reitingų agentūros mažino skolinimosi reitingus, o ES institucijos „už gerus 2008 m. rezultatus“ Lietuvai galiausiai pradėjo perviršinio deficito procedūrą.
Tokiais savo bandymais paneigti tai, kas vyko iš tiesų rašytojai demonstruoja cinizmą arba, kas būtų dar blogiau – nesiorientavimą. O tai kelia grėsmę, kad visos anksčiau padarytos klaidos bus bandomos pakartoti (iš tos dalies, kuri kalba apie tai, kad bus daroma, panašiai ir atrodo, bet apie tai kitąkart).
Komentarai
Rašyti komentarą