Varmijos kronikos: nejau ir mes tas pilis ėmėme?

commons.wikimedia.org

Vėlyvo vakaro tyla, kurios spengimą galima išgirsti tik tokiuose Dievo pamirštuose miesteliuose kaip Rynas. Sėdžiu Kryžiuočių ordino pilies, lenkų verslininko už 25 mln. zlotų paverstoje 170 vietų 4 žvaigždučių viešbučiu su baseinu, kuris kažkokiu stebuklingu būdu įspraustas tarp XIV amžiaus mūrų, trečiojo aukšto celėje, įvardytoje kambariu Nr. 309.

Pilis, kurioje gyveno Vytautas Didysis

Gal kaip tik čia, o gal kažkur aukščiau prieš 630 metų, nukišęs tikrąsias mintis po protingo perbėgėlio kauke, vakarus su kryžiuočių komtūru leido Vytautas Didysis – ne pačiu didžiausiu savo gyvenimo metu? Gal po šiuo skliautu su kunigaikštiene Ona po vakarienės žvelgdavo kažkur į tolius – kaip tuomet atrodė – amžiams prarastą Trakų pilį?

Gal kaip tik Ryno pilyje, išmūrytoje ant kalvos tarp dviejų ežerų, kuriuos jungia kryžiuočių iškastas kanalas, Vytautą, pabėgusį iš Jogailos nelaisvės Krėvoje, kai, persirengusį Onos tarnaitės drabužiais ir pasmerkusį nelaimingą mergaitę mirti ant pagalbinio istorijos aukuro, ir atstumtą sesers Danutės svainio, Mozūrijos didžiojo kunigo Jonušo, priėmė Konradas Zöllneris von Rotensteinas. Naujasis Kryžiuočių ordino magistras, pakeitęs ką tik mirusį Winrichą von Kniprode, kuriam šie rūmai buvo tokie artimi.

Tada sujungus į vieną valstybę ne tik lietuvių ir žemaičių, bet ir prūsų, kuršių bei latvių žemes, kiek šiandien tokioje Lietuvoje galėtų būti gyventojų – aštuoni, dešimt, o gal ir 15 milijonų?

Dabar Ona Sudimantaitė Ryno viešbutyje – viena garbingiausių personų. Kunigaikštienės Onos vardu pavadinta ir konferencijų salė, ir SPA.

Jei ne elektros šviestuvai, asfaltuota Ryno aikštė ir kičinės iškabos „Taverna u Konrada Valenroda“ ar „Bar Komtura“, sakytum, eina į pabaigą XIV amžius, o didžiojoje pilies menėje, kur kabo du puikiai išausti Vyčiai, pirmyn atgal vaikšto tas pats W. von Kniprode ar Konradas von Wallenrode‘as – vienas pirmųjų Ryno valdytojų. Tas pats, kurį Adomas Mickevičius aprašo poemoje „Gražina“. Tas pats, kuris 1390-aisiais pakeis mirusį Z. von Rotensteiną ir turės išgerti antrosios Vytauto išdavystės taurę.

Nors W. von Kniprode nebuvo labai karingas – labiau skatino žemdirbystę ir prekybą, – vis dėlto mes, lietuviai, jam sąskaitą galėtume išrašyti padorią – už nuniokotas Raseinių, Ariogalos ir Gaižuvos žemes, sugriautą Kauno, amžiams sudegintą Veliuonos pilį. Tai W. von Kniprode 1380-ųjų gegužės 31-ąją, po keturių dienų medžioklės, kurioje dalyvavo Jogaila ir Vytautas, su Jogaila pasirašys slaptą Dovydiškių sutartį, kuri kryžiuočiams padės ilgam sukiršinti Gediminaičius, ir prasidės Lietuvoje didysis brolių karas.

Ar likome skolingi W. von Kniprode? Jis 1370 metais vos ne vos atrėmė Algirdo ir Kęstučio puolimą Semboje. Vytautas 1377 metais buvo užėmęs Įsruties pilį, Kęstutis sugriovė Ekersbergo. Prieš pat savo ir W. von Kniprode mirtį, o mirs jie beveik vienu metu, Kęstutis dar spės nusiaubti Vėluvos, Tepliavos, Fridlando, Altenburgo apylinkes ir pasieks Alnos bei Priegliaus krantus. Ėmėme šias pilis, ir dar kaip ėmėme.

Kur baigiasi Lenkija ir prasideda Prūsija

Kas mums, lietuviams, šiandien yra Prūsija? Dažnam – tik ta žemės dalis, kuri vienu bjauriausių pasaulyje politinių sandėrių atiteko Rusijai ir vadinama Kaliningrado sritimi. Bet tai tik pusė Prūsijos. Antroji pusė – Lenkijoje.

Kur baigiasi Lenkija ir prasideda Prūsija? Ten, kur pasirodo paplentės medžiai, rašo čia gimęs ir vis sugrįžtantis vokiečių žurnalistas Wolfas von Lojewski, knygoje „Mano tėvynė, tavo tėvynė“ pabandęs įamžinti tai, ko nebėra. Visi Rytų Prūsijos keliai buvo apsodinti medžiais. Tebėra. Bent vienas dalykas tapo nepavaldus Josifui Stalinui. Vokiečių, o su jais ir liuteronų mozūrų bei lietuvininkų Varmijoje jau nerasi, o pakelių medžiai liko – saugo buvusios Prūsijos tvarkos likučius.

Žvelgiant iš pilies aukštybių pro celės langą į apmirusį tylintį Lenkijos užkampio miestelį, sunku patikėti, kad čia kažkada virė didžioji Europos politika.

Varmė – buvusi Mažosios Lietuvos žemė, vakaruose siekianti Aistmares, šiaurėje – Priegliaus žiotis, rytuose besibaigianti ties Notanga ir Barta. Dabar tai – Varmijos Mozūrų vaivadija, kurios plotas – 24 191 kv.km, o gyvena joje 1,43 mln. žmonių.

Didžiosios politikos atšvaitas

Lietuvoje neturime nė vieno viešbučio, kuriame būtų miegojęs Vytautas Didysis, o Rynas turi. „Ryn“ rinkodaros vadovė Barbara šypsosi: norite paklausti, ar tokioje skylėje, kaip Rynas, kada nors viešbutis būna užimtas? Vakar nebuvo nė vieno laisvo kambario, šypsosi Barbara, kurios tėvai gimė ir gyveno Vilniuje. Iš kur? Konferencijos, rusai iš Karaliaučiaus atvažiuoja, latvių būna, o ir vienas kitas lietuvis užsuka.

Kaip tada, kai Vytautas atbėgo, susipykęs su pusbroliu, Lietuvos didžiuoju kunigu Jogaila, su kuriuo po dešimtmečio karų ir klastų vėl draugiškai valdys ne tik Lietuvą, bet ir Lenkiją bei tvarkys pusę Europos. Keista naktis turėjo būti. O gal pavakarys. Pagonys kryžiuočių pily prieglobsčio prašosi. O vis tiek reikia priglausti žirgus, pagonių riterius ir jų valdovą, lovas kloti. Didžioji politika ir Kristaus riteriams nepalikdavo didelio pasirinkimo.

Žvelgiant iš pilies aukštybių pro celės langą į apmirusį tylintį Lenkijos užkampio miestelį, sunku patikėti, kad čia kažkada virė didžioji Europos politika.

Pilis, kurioje vaidenasi du riteriai ir juoda dama

Už kelių kilometrų nuo Ryno, Eikamedžio pilyje, vadintoje tai Eichmedieno, tai Nakomiady, nelygu, kas viršų turėjo šiose daug kraujo – prūsų, lietuvių, jotvingių, mozūrų, lenkų, vokiečių ir riterių iš visų pasaulio pasviečių – sugėrusiose žemėse, sako, iki šiol vaidenasi du ordino riteriai kryžiumi pažymėtais apsiaustais ir juodoji dama, o kai kada prie pilies privažiuoja karieta be vežėjo, traukiama keturių juodų žirgų.

Kas liko iš praeities Ryno pilyje? Du LDK herbai, Jogailos salė, Vytauto salė ir Onos salė. Svečiai iš rusiško Karaliaučiaus šveičia sriubą su vėžių kojelėmis, laukia karališkos veršienos nugarinės ir riešutų krembriulė.

Prūsai nadruviai ir galindai ilgai laikė šias žemes, keldami siaubą – kartu su lietuviais – apsikrikštijusiems mozūrų kunigaikščiams, kol šiems trūko kantrybė ir jie pasikvietė Kryžiuočių ordiną, po pralaimėjimų Palestinoje likusį be darbo. Ant mūsų, baltų, galvų.

Heilsbergas – Varmės Lidzbarkas

Dar vienas prūsiškas miestelis, dar vienas viešbutis, dar viena gremėzdiška viduramžių liekana, pilna viduramžių dvasios, o gal ir dvasių – Varmės Lidzbarkas – buvusi vokiečių Heilsbergo pilis. Daugiau kaip keturis amžius joje gyveno Varmijos vyskupai, čia triūsė pats Mikołajus Kopernikas. Vieno iš vyskupų – rašytojo ir enciklopedininko Ignacy Krasickio (1735–1801) – vardu ir pavadintas keturių žvaigždučių viešbutis.

Pro langą matyti, kaip Simsarnos upelis įteka į Lyną – vokiškai Alną. Ta pati Alna, kurią prieš savo mirtį siaubdamas ordino žemes buvo pasiekęs Kęstutis. Kiek toliau į šiaurės rytus dar viena lietuviška istorijos rakštis – Barštynas. Jame stovėjusią pilį po antrojo pabėgimo pas kryžiuočius buvo gavęs valdyti Vytautas.

Nejau iš tiesų tas pilis ėmėm? Mozūrų ir kryžiuočių žemes prapuldėme ir atsiprašyti negalvojome? Lenda romantiškas pasididžiavimas – pramaišiui su praradimų suvokimu giedrą rudens dieną stovint ant 308 metrų aukščio Totorių kalno. Čia įrengtas restoranas su besisukančiomis, kaip Vilniaus televizijos bokšte, grindimis, ir nuo kurio matyti Geldapė.

Buvusiame Mažosios Lietuvos apskrities centre Geldapėje, kuri baisiai sugriauta ir per Pirmąjį pasaulinį karą (85 proc. namų), ir ypač barbariškai suniokota per Antrąjį, kai miestelį vandališkai naikino raudonųjų ordos, išlikusiose vokiečių kapinėse stovi paminklinis akmuo: „Atminti šešiolikai kartų vokiečių piliečių, dirbusių Geldapės mieste ir apskrityje“.

Apie lietuvius nekalba joks akmuo. Ištirpome dar anksčiau. O juk buvome. XIX a. – XX a. pirmojoje pusėje 9 Geldapės mokytojai buvo lietuvninkai. Pamaldos evangelikų liuteronų bažnyčioje iki pat XIX a. pabaigos laikytos vokiečių, lenkų ir lietuvių kalbomis.

Civilizacinio pralaimėjimo pradžia – čia?

Egzistencinę kovą pralaimėjome būtent čia, nors dar ne kartą su ginklu ėjome į šias žemes ir lipome ant tų pilių, nepaisydami nieko. Nelaiminga žemė.

Kaip atrodytų Lietuva, jei būtų įvykdytas didysis Algirdo ir Kęstučio politinis imperatyvas? Pateiktas 1358 metais Šv.Romos imperatoriaus pasiuntiniams kaip Lietuvos krikšto sąlyga, – atiduoti Lietuvai sritis nuo Mozūrijos sienos palei Alę, pavandeniui Priegliumi iki Aistmarių vakaruose, žemes iki Dauguvos žiočių šiaurėje, įskaitant tokius miestus kaip Karaliaučius, Memelis ir Ryga.

Tada sujungus į vieną valstybę ne tik lietuvių ir žemaičių, bet ir prūsų, kuršių bei latvių žemes, kiek šiandien tokioje Lietuvoje galėtų būti gyventojų – aštuoni, dešimt, o gal ir 15 milijonų? Istorija nepriima romantiško „o kas būtų, jeigu būtų“. Po Torūnės taikos 1466 metais čia kėlėsi lenkai. Po 1709-ųjų maro ir bado – iš Austrijos išguiti Zalcburgo protestantai.

Prūsai nugalėti, sunaikinti ir asimiliuoti vokiečių. Lietuviai nutautinti vokiečių ir kartu su tikraisiais vokiečiais nugalėti, išprievartauti, išvaryti. Vilko vaikai. Praėjusio laiko simbolis – apleistos liuteronų kapinės pačiame Ostrudos miesto centre. Su nuvirtusiais metaliniais kryžiais ir įdubusiais antkapiais. Per vieną dieną visų čia mirusių ir suguldytų vokiečių artimųjų neliko.

Po 1945-ųjų Varmijoje apgyvendinti ukrainiečiai ir Lvovo bei Vilniaus lenkai. Taip pat brutaliai išvaryti ir pakelti iš žemių, kuriose jie ir jų protėviai gyveno per amžius. Nugalėjo ne prigimtinis Algirdo ir Kęstučio, o imperinis J.Stalino imperatyvas. „Ryn“ viešbučio rinkodaros vadybininkės Barbaros tėvas – iš Vilniaus Trembickos gatvės. Kažkur šalia Kalvarijų turgaus. Mūsų vertėjos Marianos Holubowskos tėvai – iš Salininkų. Abi dabar olštynietės – gyvena buvusiame Alenšteine.

Rešlis. Rynas. Varmės Lidzbarkas, Ostruda, Gižickas. Vietos, kur gatvėmis vaikštantys žmonės atrodo šiek tiek netikri. Kaip ir Juodkrantėje, Nidoje, Rusnėje ar Bismarke – Žalgirių kaime. Ne ką laimingesni už tuos, kurie buvo iš čia išvaryti.

Varmija – tiek kartų keitusi miestų pavadinimus, valsčių ir vyskupijų ribas. Pravažiuoji Skaisgirius, Dubininkus, Žydkiemį, Geldapę. Ir daug kitų -kiemių. Kažkur į šoną – ir rašytojo Siegfriedo Lenzo išgarsinti Suleikiai. Pasidžiaugi, kad lenkai – ne taip, kaip rusai – po karo pavadinimų taip drastiškai nekeitė.

Daugumos garsiųjų vokiečių šeimų nuosavybė buvo įgyta XV–XVI a., kai jų protėviai traukė į rytus, siūlydami savo paslaugas kryžiuočiams. Vėliau jų palikuonys tarnavo tai lenkų, tai lietuvių, tai Prūsijos valdovams. Puolė šį kraštą ir švedų, ir rusų armijos, bet Rytprūsių dinastijos kone penkis šimtmečius čia buvo nuolatinis dydis. Grafai samdėsi geriausius architektus ir lenktyniavo puošdami kraštą. Ko jau ko, o pilių ir dvarų čia netrūko.

„Kiekvienas, turintis žemės, tiesiog nesitraukdavo iš savo sklypo, nesvarbu, kas tuo metu valdė Rytų Prūsiją ar jos dalis. Tautybė neturėjo didelės reikšmės“, – knygoje apie prarastą kraštą rašo grafienė Mariona Donhof. Kol vieną dieną visi buvo pakelti ir nuvaryti nuo žemės.

Ryšys su žeme nutrūko. Siela neteko rojaus, jei prisiminsime, kad iš šalia esančio Morongo gimęs filosofas Johannas Gottfriedas Herderis (1744-1803) sakė, kad tautos irgi turi sielą.

Praėjus 67 metams po žiauriausio Europoje karo, jį išgyvenusios tautos pradeda svarstyti – ir tai nedrąsiai – ar tai, kas įvyko po karo, nebuvo dar baisiau? Kaip tai pavadinti, su kuo lyginti? Kai griuvo Romos imperija, Europa išgyveno tautų kraustymąsi. Prieš numanomą dabartinės Europos netolimą griūtį Vidurio ir Rytų Europa išgyveno tautų perkraustymą. Kur dabar Varmijoje gyvenusių tautų sielos?

Kryžiuočių pilis Ryne atsako tobula tyla. Praradimai formuoja mūsų santykius su tėvyne? Dar formuoja?