„Darbo Lietuvai“ koaliciją sudariusios keturios partijos perėmė valdžios vairą. Tačiau demokratinė politika yra toli gražu ne vien tai, kuo sėdima ant valdžios kėdžių ir ko per rinkimus primėtoma į balsadėžes. Svarbiausias demokratinės politikos dėmuo yra viešoji erdvė. Joje vyksta kova dėl piliečių protų ir nuomonių, ji lemia rinkėjų simpatijas ir apsisprendimus.
Taip, daugybę politinių sprendimų diktuoja ne ideologijos ir vertybės, o interesai. Tačiau viešoji erdvė neleidžia politikai išsigimti ir virsti vien galios žaidimų, intrigų ir interesų užkulisiais. Pačiu savo buvimu ji reikalauja iš partijų grįsti veiksmus racionaliais argumentais, vizijomis, idėjomis ir programomis. Net jei grindimas būna nenuoširdus, svarbu jau vien tai, kad jis yra neišvengiamas ir verčia galvoti ne tik apie galios pragmatiką, bet ir apie idėjinę raišką.
Kitaip tariant, viešoji erdvė neleidžia partijoms bėgti nuo ideologijos ir retorikos ir išsisukinėti gyvulininkystei ar žemdirbystei, bet ne politikai tinkama kliše – „svarbu darbai, o ne žodžiai“. Viešojoje erdvėje žodžiai ir idėjos yra darbai.
Ideologijos niekur nedingo
Kas šiuo požiūriu sakytina apie politinę padėtį Lietuvoje? Akivaizdu, kad, nepaisant ką tik įvykusių rinkimų rezultatų, minčių ir ideologijų kovą viešojoje erdvėje laimi ne balsavimo nugalėtojai – socialdemokratai (LSDP), „darbiečiai“ (DP), „tvarkiečiai“ (TT) ir Lenkų rinkimų akcija (LLRA), bet konservatoriai-krikdemai ir liberalai.
Viešoji erdvė neleidžia partijoms bėgti nuo ideologijos ir retorikos ir išsisukinėti gyvulininkystei ar žemdirbystei, bet ne politikai tinkama kliše – „svarbu darbai, o ne žodžiai“. Viešojoje erdvėje žodžiai ir idėjos yra darbai.
Vladimiras Laučius
Daugelis viešai rašančių ir kalbančių įvairių sričių žinovų ir politikos apžvalgininkų arba atvirai prijaučia dešiniesiems, arba, net ir kritiškai juos vertindami, yra dešiniųjų (liberalių arba konservatoriškų-krikdemiškų) pažiūrų. O ar daug teko girdėti arba skaityti dėmesio vertų tekstų, kurių autoriai (ne politikai) atvirai remtų DP, TT, LLRA arba vadovautųsi „darbietiška“, „tvarkietiška“, „lenkų rinkimų akcijos“ politine pasaulėžiūra?
Tik nereikia postringauti apie tai, kad ideologijų šiais laikais esą nebeliko, o trys įvardytos partijos esančios savitai modernios, nes – „neideologinės“. Absoliučiai neideologinių politinių partijų paprasčiausiai nebūna. Antai višta juk nei skraido, nei čiulba, bet vis tiek yra paukštis. Ideologijos, net ir „atrofuotos“, šiuo požiūriu irgi neatsiejamos nuo daugpartinės politikos pagrindų.
Kartais ideologija susiveda į tai, kad lyderis – labai geras, jį nuskriaudęs elitas – blogas, tradicines vertybes reikia puoselėti, o minimali alga bus 1800 litų. Primityvu, bet vis tiek – ideologija. Dėl šitokių perliukų kalta yra ne „ideologijų pabaiga“, o politinis neraštingumas, abejingumas ir nuleista vertinimo kartelė.
Viešosios erdvės paribiai ir užribiai
Viešojoje erdvėje, kur susiduria ne tik nuomonės „einamaisiais“ klausimais, bet ir bendresnio, pasaulėžiūrinio pobūdžio nuostatos, sunkiai aptiksime ką nors panašaus į „darbietiška“ arba „lenkiška“ politine pasaulėžiūra paremtas įžvalgas. Tai – labai svarbi aplinkybė, nes partija, ideologijos lygiu neturinti kitų viešų bendraminčių, išskyrus keletą viešai kalbančių nuosavų politikų, yra nevisavertė, beveik užkulisinė.
Šiuo atžvilgiu galima suprasti tą nuostabą, su kuria po Seimo rinkimų politika besidomintys brandesnių pažiūrų žmonės klausė vieni kitų: „Ar turi nors vieną pažįstamą, balsavusį už DP? Kur tie jų rinkėjai ir bendraminčiai?“
Nebūtina simpatizuoti ar priklausyti liberalų, krikdemų-konservatorių ir socialdemokratų partijoms, kad viešojoje erdvėje atstovautum šitais vardais vadinamoms idėjų tradicijoms. Bet ar atsirastų Lietuvoje nors keli žinomi socialiniai kritikai, vieši kalbėtojai, komentatoriai, kurių politinė pasaulėžiūra plauktų iš Darbo partijos arba „Tvarkos ir teisingumo“ „idėjų tradicijos“?
Ar atsirastų Lietuvoje nors vienas pakenčiamo lygio politikos apžvalgininkas ar analitikas, kuriam pasaulėžiūros lygiu būtų artima tai, kam atstovauja LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis? Deja, V. Tomaševskio bendraminčių kompaniją aptinkame ne Lietuvos viešojoje erdvėje, o tarp Kremliaus propagandinio oficiozo „Baltijskij mir“ leidėjų.
Sunku viešai įsipareigoti „idėjų tradicijai“, kuri vadinasi „su mumis bus linksma“. Protingam žmogui prisipažinti ar jaustis idėjiškai atstovaujamam tokios partijos – tai tas pat, kas ateiti į oficialų priėmimą su pripučiama moterimi.
Vladimiras Laučius
Partijos, kurių idėjiniai pagrindai yra tokie primityvūs, kad joks socialinis kritikas, ekspertas ar rimtesnis apžvalgininkas nepriskiria savęs prie jų bendraminčių ir kurių ideologijas viešojoje erdvėje pripažįsta tik nuosavi nariai ar atstovai spaudai, nes kitiems – gėda arba juokinga, yra daugiapartinės demokratijos parazitės. Jos ją išnaudoja, užuot jai tarnavusios.
Daugiapartinė demokratija yra Švietimo epochos diegto tikėjimo žmogaus protu vaisius. Jos atraminiai stulpai yra besivaržančios ideologijos (turinys), viešoji erdvė (oratio) ir proto autoritetas (ratio). Neturinčios jokio atitikmens politinių idėjų tradicijose ir solidžios intelektinės atramos viešojoje erdvėje DP, TT ir LLRA šiuo atžvilgiu yra ne tik daugiapartinės demokratijos parazitės, bet ir jos pagrindų griovėjos.
Tas pat sakytina ir apie praėjusią Seimo kadenciją Lietuvai gėdą dariusią konservatorių sąjungininkę – Tautos prisikėlimo partiją (TPP) su jos baukutėmis, nedzinskais ir kitais klounais. TPP neturėjo idėjinių bendraminčių viešojoje erdvėje lygiai taip, kaip jų neturi DP, TT ir LLRA.
Sunku viešai įsipareigoti „idėjų tradicijai“, kuri vadinasi „su mumis bus linksma“. Protingam žmogui prisipažinti ar jaustis idėjiškai atstovaujamam tokios partijos – tai tas pat, kas ateiti į oficialų priėmimą su pripučiama moterimi. Šiuo atžvilgiu konservatorių valdžios partnerė TPP buvo nė kiek ne geresnė už dabartinius socialdemokratų partnerius.
Tad pirmoji išvada būtų: anoniminiais balsais, sumėtytais į balsadėžes, DP, TT ir LLRA iškovojo pergales, tačiau intelektinė šių partijų atrama viešojoje erdvėje kaip buvo, taip ir liko labai menka. Nebylių balsuojančių anonimų sukuriama aritmetinė sėkmė – ne kažin koks pasiekimas. Tikrai ne idėjinis, intelektinis ir moralinis.
Socialdemokratų nesėkmė
O kaip dėl LSDP? Ši partija – ideologinė, turinti pasaulėžiūrinį stuburą. Kitaip nei kitos trys „Darbo Lietuvai“ koalicijos partnerės, ji dalyvauja ne tik interesų grumtynėse, bet ir pasaulėžiūriniuose idėjų susidūrimuose. Šiuo atžvilgiu ji priklauso tai pačiai kategorijai, kaip ir konservatoriai-krikdemai bei liberalai.
Socialdemokratų problema yra ta, kad rinkimus jie laimėjo, o štai ideologines kovas viešojoje erdvėje – pralaimi, kad ir kaip stengdamiesi pabrėžti savo vertybinę orientaciją ir idėjinį nuoseklumą. Viešojoje erdvėje juos akivaizdžiai nustelbia ir pralenkia dešinieji.
Vladimiras Laučius
Tačiau socialdemokratų problema yra ta, kad rinkimus jie laimėjo, o štai ideologines kovas viešojoje erdvėje – pralaimi, kad ir kaip stengdamiesi pabrėžti savo vertybinę orientaciją ir idėjinį nuoseklumą. Viešojoje erdvėje juos akivaizdžiai nustelbia ir pralenkia dešinieji. Tai patvirtina kad ir kelios nesunkiai matomos aplinkybės.
Konservatoriai (TS-LKD) ir Liberalų sąjūdis (LS) kartu sudėjus net po ketverių savo valdymo metų surinko daugiau balsų už opozicinius socialdemokratus. Kitaip tariant, dešinioji ideologinė politika išlieka populiaresnė už kairiąją ideologinę politiką nepaisant apklausų rodomo visuomenės nepasitenkinimo Andriaus Kubiliaus vyriausybe.
Kita pavaizdi aplinkybė – rinkimų rezultatai didžiuosiuose miestuose, kur daug lemia išsilavinusių, labiau įsigilinusių į politiką, natūraliai aukštesnius reikalavimus partijų idėjiniam tapatumui ir intelektiniam pajėgumui keliančių piliečių balsai. Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune konservatoriai ir liberalai šluote nušlavė socialdemokratus. Išvados – taip pat akivaizdžios.
Galiausiai sprendžiant iš to, ką girdime ir skaitome viešojoje erdve, konservatyvių ir liberalių pažiūrų kalbėtojai bei rašytojai, įskaitant atvirus TS-LKD ir LS simpatikus, yra gerokai gausesni ir aktyvesni nei socialdemokratinių pažiūrų reiškėjai. Kodėl?
Per pastaruosius aštuonerius metus, t.y. per praėjusią ir ankstesnę Seimo kadenciją, kurios sutampa su Andriaus Kubiliaus vadovavimu partijai, Lietuvoje labai sustiprėjo viešoji intelektinė ir kultūrinė dešinė. Palyginę šiandienę Tėvynės sąjungą ir jos idėjinę aplinką su tuo, kaip jos atrodė baigiantis pirmajai konservatorių valdymo kadencijai 2000-aisiais, matysime ryškų kontrastą.
Šiandien viešojoje erdvėje TS-LKD palaiko daug akademinio jaunimo, išsilavinusių, kalbančių apie valstybės reikalus be sentimentalių graudenimų „ak, sunku gyventi“ trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių. Tradiciškai svarus ir vyresnio amžiaus inteligentų indėlis. Drauge jie nustelbia kairiųjų nuomonių lyderių (opinion leaders) balsus.
Maža to, kitaip nei būdavo prieš 8-16 metų, konservatoriai per Seimo rinkimus pasiekia puikių rezultatų sostinėje. Tai liudija reikšmingas permainas Lietuvos intelektiniame-politiniame žemėlapyje.
Socialdemokratų padėtis – daug blogesnė. Pastarąjį dešimtmetį jie nenuveikė beveik nieko, kas padėtų esmingai modernizuoti partiją ir pritraukti politiškai mąstančius protus. Todėl ir didžiuosiuose miestuose, ir viešojoje erdvėje jie šiandien atsiduria tarp pralaiminčiųjų.
Idėjiniai socdemai, jeigu jie nori bent jau pasivyti viešojoje erdvėje dešiniuosius, turi pateikti solidžią valstybės viziją – politinį-ideologinį projektą, užuot apsiriboję, kaip šiuo metu, vien socialinio-ekonominio „jautrumo“ retorika.
Vladimiras Laučius
Jokia grynai partinė agitacija šiuo atžvilgiu nepadės. Mąstančius protus veikia ne tiek partijų propaganda, kiek laisvos ir įtakingos dešiniosios ar kairios minties egzistavimas anapus partinės politikos.
Socialdemokratinė mintis pralaimi viešojoje erdvėje konservatyviajai ir liberaliajai minčiai, nes jos atstovai daugiausiai kalba arba apie duoną kasdienę, kas domina ne politiškai, o vartotojiškai mąstančią visuomenės dalį ir menkai teprisideda prie politinės klasės ugdymo, arba – apie seksualinių mažumų teises, feminizmą ir pan., kas pasitarnauja ne tiek socdemams, kiek liberalams.
Antai vertybinių karų (culture wars) frontuose gana ryškiai matoma LSDP idėjiškai artima „Naujoji kairė 95“. Tačiau šio intelektinio sąjūdžio atstovai viešojoje erdvėje pirmiausiai yra žinomi dėl idėjų, kurios menkai teprisideda prie socialdemokratinės minties stiprinimo. Regis, jiems labiau rūpi nevaržoma individo saviraiška nei socialinės gerovės valstybės kūrimas. „NK-95“ gaubia bohemiško individualizmo aureolė, sunkiai deranti su bendruomeniškumu grindžiamais socialdemokratijos tikslais.
Nestiprina socialdemokratų intelektinės atramos viešojoje erdvėje ir jų vyraujantis (mainstream) kalbėjimas apie skurdą, išmokas ir progresinių mokesčių įvedimą. Socialines-ekonomines problemas pabrėžia visos kairiosios populistinės partijos, ir jų choras nesunkiai nustelbia vien apie duoną kasdienę kalbančių idėjinių socdemų balsus.
Susigrąžinti didžiuosius miestus ir sudaryti visavertę atsvarą dešiniesiems aiškinantis viešojoje erdvėje bei formuojant politinę klasę idėjiniai socialdemokratai gali tik atsigręžę į politiškai mąstančius protus. Būtent per protus, o ne per skrandžius yra užkariaujamos politika giliau besidominčių žmonių širdys.
Idėjiniai socdemai, jeigu jie nori bent jau pasivyti viešojoje erdvėje dešiniuosius, turi pateikti solidžią valstybės viziją – politinį-ideologinį projektą, užuot apsiriboję, kaip šiuo metu, vien socialinio-ekonominio „jautrumo“ retorika.
George‘o Hegelio skirties tarp valstybės ir pilietinės visuomenės atžvilgiu mūsų idėjiniai socialdemokratai kol kas atstovauja veikiau pilietinei visuomenei su jos privačiais interesais ir materialiniais lūkesčiais nei valstybei ir viešojo intereso sampratai. Tokia pozicija gali tenkinti provincijos rinkėją, menkesnio išprusimo, politika veik nesidomintį pilietį, tačiau viešojoje erdvėje ir didžiųjų miestų agorose ji pralaimi politinės klasės veidą formuojančių valstybininkų pozicijai. Iš to plaukia ir LSDP nesėkmės.
Vargu ar tokios partijos, kaip DP, TT ir LLRA gali vaidinti teigiamą vaidmenį keliant politinės mąstysenos ir elgsenos kartelę iki to lygio, kuris leidžia kurtis ir stiprėti Lietuvoje politinei klasei. Tačiau tokios partijos, kaip TS-LKD, LS ir LSDP – gali. Lieka tik stebėtis, kodėl pastaruosius keletą metų kairieji neišnaudojo tų galimybių, kurias puikiai išnaudojo (matome rezultatus) dešinieji.
Komentarai
Rašyti komentarą