Kulkosvaidis

1918-ųjų lapkričio 11 dieną baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, tuomet vadintas Didžiuoju. Kai 1914-ųjų metų vasarą nacionalizmo apsvaiginti įvairių Europos valstybių šauktiniai ir savanoriai traukė į paskirtas susirinkimo vietas, retas kuris galėjo įsivaizduoti, kad karas bus toks ilgas, sunkus ir beviltiškas, jog jame žus milijonai žmonių ir kad jame karaliaus ne stamantri kavalerija, o jo didenybė kulkosvaidis.

XVIII–XIX amžiais Europa padarė stulbinamą technologinę pažangą. Geležinkelis, garo variklis, telegrafas, telefonas, elektra ir kiti išradimai išvedė ją į priekį tarp visų pasaulio regionų. Didžiulis atotrūkis ypač išryškėjo karo pramonėje. Būtent čia technologinės naujovės būdavo diegiamos ir tobulinamos sparčiausiai (kaip ir šiandien). Afrikos pavergimas, sėkmingi karai su Indija, Kinijos sutriuškinimas parodė, jog Europos valstybėms nėra lygių.

Kai kinai dar šaudė medinėmis patrankomis, tūlas Richardas Jordanas Gatlingas 1862 metais jau patentavo pirmąjį serijomis šaudantį ginklą. Gatling gun, taip jis vadinosi. Pirmąjį kovos krikštą gavęs JAV Pilietiniame kare, gatlingas netrukus tapo geidžiama preke ir kitur. Tiesa, nors ir šaudė serijomis, nebuvo visiškai automatinis. Reikėjo žmogaus, kuris suktų svirtį. O ir pati jo išvaizda labiau priminė lengvąją patranką ir keistas jos variacijas.

Viskas pasikeitė 1884-aisiais, kai seras Hiramas Stevensas Maximas išrado tikrą kulkosvaidį. Greitašaudį, automatišką, mobilų žudymo įrankį, suvaidinusį didžiulį vaidmenį kolonizuojant Afriką. Užteko kelių kulkosvaidžių, ir lygiame lauke priešus šluote nušluodavo. Kalnuotoje vietovėje mažai paveikūs, psichologiškai jie buvo triuškinantys. Kaip tuomet rašė britų rašytojas Hillairas Bellocas: „Whatever happens, we have got The Maxim gun, and they have not“ (angl. – Kas benutiktų, mes turime maksimą, o jie – ne.).

Nepaisant neįtikėtinai išaugusios ginklų galios, leidusios žudyti iš labai toli ir daug, 1914-aisiais europiečiai traukė į karą gerai nusiteikę, tikėdamiesi nuotykio. Tradiciškai karas vis dar buvo suvokiamas kaip pavojingas, tačiau romantiškas nuotykis, galimybė bravūrai. Tokią nuostatą simbolizavo ir vis dar spalvingos uniformos. Kirasyrai, dragūnai, nekalbant jau apie ietimis ginkluotus ulonus, rengdavo paradus, keldami susižavėjimą miestų damoms.

Netrukus šis margaspalvis paradas baigėsi. Naujojo karo laukuose karaliavo kulkosvaidis. O nuo 1915-ųjų balandžio – ir dujos, privertusios kareivius ir karininkus nusiimti paskutines gražias kepures ir puošnius šalmus bei užsimaukšlinti dar vieną modernų išradimą – dujokaukę. Niekada anksčiau žmogus neatrodė taip praradęs savastį kaip dėvėdamas ją. Seniau, pykčio iškreiptu veidu puldamas atakon, atstatęs durtuvą ar iškėlęs kardą jis galėdavo atrodyti grėsmingai, baisiai, tačiau tik ne šlykščiai.

Nepaisant neįtikėtinai išaugusios ginklų galios, leidusios žudyti iš labai toli ir daug, 1914-aisiais europiečiai traukė į karą gerai nusiteikę, tikėdamiesi nuotykio.

Ir pats karas buvo šlykštus. Po pirmųjų (nepasisekusių) bandymų nugalėti priešą per keletą mėnesių ar net savaičių, kariuomenės įsirausė į apkasus ir praleido juose didžiumą karo laiko, tik kartkartėmis, idant palaikytų kovos dvasią, mesdavosi atakon. Ir sulaukdavo kontrpuolimo. Purvinos žemės lopinėliai, keliasdešimt, keli šimtai metrų ar keli kilometrai tapo dešimčių ir šimtų tūkstančių vyrų mirties vieta. „Ataka“, „kontrataka“ – sausi žodžiai, tačiau kiek daug jie reiškia tiems, kurie žino, kas tai yra iš tikrųjų, vėliau rašys Erichas Marija Remarkas.

Ir pačios atakos buvo kitokios nei anksčiau. Dar XIX amžiaus antroje pusėje dvi kariuomenės išsirikiuodavo viena prieš kitą kaip parade ir, atlikusios tam tikrus ritualus, išskirtiniais ženklais pasipuošusių karininkų vedamos, puldavo viena kitą. Judėdavo viena kitos link kolonomis, stabtelėdavo, leisdavo viena kitos pusėn šūvių papliūpas ir, jei priešas atlaikydavo psichologinę ataką, susikibdavo durtuvais. Dabar visa tai pasirodė vargiai įmanoma.

Puolantieji dažnai įstrigdavo spygliuotoje vieloje. Ne visada – kartais ją ir visa, kas gyva, sumaldavo artilerija, tačiau paprastai puolančiuosius ji pristabdydavo. Šis amerikiečio Lucieno T.Smitho 1867-ųjų išradimas visų pirma buvo sumanytas gyvulių aptvarams tverti, tačiau netrukus buvo kūrybiškai pritaikytas kare: jau vokiečių-hererų ir anglų-būrų karo Afrikoje metu ji juosė koncentracijos stovyklas. Tikra tiesa – spygliuotąją vielą išrado ne Hitleris, ne Stalinas.

Spygliuota viela, kulkosvaidis ir dujos – tai Pirmojo pasaulinio karo, „Didžiojo“ karo, užbaigusio „romantiškąją“ karo paradigmą ir pradėjusią naują – masinio karo paradigmą, simboliai. Belle epoque gyventojai negalėjo patikėti savo akimis: niekada anksčiau žmonės nebuvo pavertę savęs tokiais nieko vertais padarais kaip tada. Žinoma, ir anksčiau kareivių niekas nevertino, išskyrus jų motinas ir tėvus, tačiau 1914–1918 metais buvo nepalyginamai blogiau.

XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje dar nežinota, kad „Didysis karas“ tebuvo Pirmasis karas, tarsi įžanga į Antrąjį, kuriame pirmą kartą istorijoje žuvo ar buvo nužudyta daugiau civilių nei kareivių. Šiandienos žmogui, nieko stebėtina, gali būti sunku suprasti, kaip po tokio naikinančio karo netrukus galėjo kilti dar vienas. Toks nesuvokiamai baisus, jog žmonija, bent jau Europa, nutarė gyventi visiškai kitaip. Ir neteisūs tie, kurie sako, kad iš istorijos nesimokoma.

bernardinai.lt