Praėjusią savaitę pasibaigęs Kinijos komunistų partijos suvažiavimas dar kartą išryškino laisvo žodžio suvaržymus šioje šalyje. Tuo metu, kai aukščiausiuose partijos postuose vienus lyderius keitė kiti, socialiniuose interneto tinkluose viešpatavo priverstinė ramybė. Tik dabar, valdžiai kiek atleidus cenzūros gniaužtus, kinai pradeda internete dalytis įspūdžiais.
Kaip rašo JAV leidinys „Foreign Policy“, vos pasibaigus XVIII komunistų partijos suvažiavimui, tarp populiariausių Kinijos socialinio tinklo „Sina Weibo“ („Twitterio“ atitikmuo) temų atsidūrėdiskusijos apie būsimo šalies premjero Li Keqiango biografiją bei Rusijos vyriausybės vadovo Dmitrijaus Medvedevo lapkričio viduryje išsakytos mintys, kad jis nesibaiminąs kritikos internete, nes tai yra neatsiejama demokratijos dalis.
Anksčiau, pačiame svarbiausio pastarojo dešimtmečio Kinijos politinio renginio įkarštyje, „Sina Weibo“ dominavo „nekaltos“ diskusijos apie popmuzikos žvaigždes ir kitas įžymybes. Žinoma, kad valdžios pastangomis buvo užblokuota daugelis politiškai jautrių žodžių, tokių kaip žinomų politikų vardai ir apskritai bet kokios užuominos apie vykstantį komunistų partijos suvažiavimą.
Cenzoriai nesislepia
Kaip teigė „Foreign Policy“ autorė Eveline Chao, naivu būtų tikėti, kad bent kiek didesnė dalis kinų interneto vartotojų, kurių šių metu yra apie 538 mln., nežinotų apie jų laisves varžančią cenzūrą.Ji siekia išsklaidyti populiariausius mitus apie Kinijos interneto kontrolės sistemą.
„Dauguma Kinijos interneto vartotojų yra išsilavinę ir gerai informuoti kosmopolitai“, – tvirtino E. Chao, pabrėžusi, kad daugelis internautų reguliariai naudoja arba bent žino, kad gali pasinaudoti VPN (Virtualus privatus tinklas) technologija, kuri leidžia pasiekti Kinijoje blokuojamą turinį.
Iš tiesų Kinijos valdžia netgi pageidautų, kad internautai neabejotų, jog yra visą laiką sekami. 2006 metais Šendženo didmiesčio visuomenės saugumo tarnybos interneto kontrolės dalinys sukūrė du animacinius personažus, kad šie lydėtų interneto vartotojus, šiems naršant įvairiose svetainėse. Netrukus panašią priemonę ėmė naudoti ir Pekino pareigūnai.
Kiek galima spręsti iš įvairių incidentų, į kuriuos reguliariai patenka Pekino telekomunikacijų universiteto vadovas Fang Binxingas, jis šiuo metu yra vienas nekenčiamiausių Kinijos žmonių. Šis lojalus komunistų partijos narys, svariai prisidėjęs kuriant interneto cenzūros sistemą, vadinamą „Didžiąja ugniasiene“, praėjusių metų gegužę studentų Vuhano universitete buvo apmėtytas kiaušiniai ir batais.
Kiek anksčiau Fang Binxingo bandymas atidaryti paskyrą „Sina Weibo“ baigėsi katastrofa, kai tūkstančiai socialinio tinklo vartotojų surašė neapykantos pilnus komentarus, po ko jam teko pasitraukti.
Atrama – samdomi komentatoriai ir privačios kompanijos
Kibernetinę erdvę Kinijoje pasikeisdami seka apie 40 tūkst. specialios interneto policijos pareigūnų, o jiems padeda iki 300 tūkst. samdomų pagalbininkų, vadinamų „partijos nariais už 50 centų“. Pastarieji už menką atlygį dalyvauja internetinėse diskusijose, kiekviena proga girdami valdžios pasiekimus ir naujausius sprendimus.
Tačiau bene svarbiausias „Didžiosios ugniasienės“ elementas, pasak E. Chao, yra aktyvus privačių kompanijų įsitraukimas. Daugeliu atvejų jos neturi kito pasirinkimo: rinkos naujokai privalo pasirašyti „Viešą Kinijos interneto pramonės įsipareigojimą laikytis savidisciplinos“, nes kitaip negautų leidimo tiekti interneto turinį. Maža to, Kinijos valdžia laiko interneto paslaugų tiekėjus atsakingus už bet kokį turinį, pasirodantį jų administruojamose svetainėse – net jeigu tai komentarai socialiniuose tinkluose ar forumuose. Visa tai daroma, nepateikus aiškių gairių, kas yra tinkamas ar netinkamas turinys – dėl to interneto paslaugų tiekėjai dažnai persistengia, nebūdami tikri, kaip į vieną ar kitą reiškinį reaguos valdžios pareigūnai.
Nieko nuostabaus, kad visos bent kiek didesnės interneto kompanijos Kinijoje turi savus cenzorių padalinius. 2011 metų kovą „Sina Weibo“ vadovas nenoriai pripažino leidiniui „Forbes“, kad jo įmonė samdo apie 100 „stebėtojų“. Kai kurių interneto laisvės gynėjų teigimu, jų gali gerokai daugiau – apie 1000.
Visų nepagaus
Sukurta sistema yra labai efektyvi – nors ir veikia ne visai taip, kaip galima būtų tikėtis. Harvardo universiteto tyrėjų komanda, neseniai kruopščiai ištyrusi 3,7 mln. Kinijos tinklaraščių įrašų, nustatė, kad apie 13 proc. jų patyrė cenzūrą.
Labiausiai mokslininkai nustebo įrašuose aptikę nemažai prieš komunistų partiją nukreiptos kritikos, kuri, pagal jų išankstines prielaidas, turėjo būti blokuojama. Labiau įsigilinę, jie priėjo išvadą, kad cenzoriai daugiausiai dėmesio skiria ne konkrečioms temoms, o tam tikrų įrašų „potencialui paskatinti kolektyvinius veiksmus“.„Vykdomos cenzūros esmė nėra pagauti kiekvieną nedidelę žinutę, nes tai neįmanoma, – sakė „Foreign Policy“ kalbinta interneto aktyvistė Rebecca MacKinnon. – Prioritetas skiriamas tiems žmonėms, kurie naudoja socialinius tinklus mobilizacijai.“
Todėl kai kurie kinų tinklaraštininkai gali kartais užsiminti apie 1989 metų žudynes Pekino Tiananmenio aikštėje – tačiau tik ne tuo metu, kai priartėja eilinės šio kraupaus įvykio metinės. Atitinkamai ir vieno žymiausių Kinijos menininkų ir disidentų Ai Weiwei vardas gali būti minimas, tačiau tik ne tada, kai jis atsiduria už grotų.
Kaišo pagalius į ratus
Kinijos cenzoriams nutarus, kad atėjo metas stabdyti kurią nors beįsibėgėjančią diskusiją, jie turi galimybę rinktis iš daugelio prieinamų priemonių. Ne visada skubama tiesmukai blokuoti turinį. Kartais prisijungti prie kurios nors svetainės pageidaujantys internautai nuvedami kitu adresu, kur jų gali laukti parengtos kenksmingos programos. Kitais atvejais dirbtinai sulėtinama kai kurių svetainių, tokių kaip „Google“ pašto sistemos „Gmail“, veikla – tiek, kad jomis pasidarytų nepatogu naudotis. Vienas labiausiai vartotojus erzinančių metodų – trukdymas iki galo užkrauti interneto svetainę, kol galiausiai neatlaiko naršyklė, o internautui gali pasirodyti, kad jis susidūrė su įprasta technine problema.
Vienas dažniausiai naudojamų „Sina Weibo“ metodų – vartotojų izoliacija. Šie galirašyti ką panorėję, tačiau jų žinučių nemato prisijungę draugai bei kiti socialinio tinklo vartotojai. Praėjus „kritiniam“ laikotarpiui, tokiam, kaip Tiananmenio žudynių metinės, užblokuoti įrašai dažniausiai vėl pasirodo vartotojų paskyrose – tačiau į tai nedaug kas atkreipia dėmesį.
Vis dėlto, kaip pabrėžia E. Chao, teoriškai įmanomas ir toks atvejis, kad Kinijos valdžia pamėgintų nuo išorinio pasaulio atjungti visą šalies interneto tinklą. Mažesniu mastu tai jau buvo išbandyta neramiame šiaurės vakarų regione Sindziange – nuo 2009 metų liepos iki 2010-ųjų gegužės ten ne tik nebuvo įmanoma prisijungti prie interneto, bet ir neveikė tarptautinių skambučių bei trumpųjų žinučių (SMS) paslaugos. Iki šiol blokuojama ir dalis Tibeto, kur tęsiasi Pekinui neparankus pasipriešinimo judėjimas.
Šaltinis alfa.lt
Komentarai
Rašyti komentarą