Arbata antras gėrimas pasaulyje po vandens

Arbatoje, pasak japonų išminčiaus Kakudzo Okakuros, „slypi subtilus žavesys, dėl kurio sunku atsispirti jos skoniui, ir kuris paverčia ją idealizavimo vertu objektu”. Okakuros teigimu, arbata yra išmintingųjų, tyliųjų, santūriųjų, jautriųjų ir kantriųjų gėrimas. Gėrimas tokių žmonių, kurie geba pasijuokti iš savęs ir į gyvenimo netobulumą žvelgia su ironija. 

Kaip spėjama, šiuo tauriuoju gėrimu, kuris turi savo kultą ir kultūrą pradėta mėgautis daugiau nei prieš penkis tūkstančius metų Azijoje. Per tą laiką jis taip išpopuliarėjo, kad po vandens tapo antruoju pasaulyje labiausiai paplitusiu gėrimu. Azijoje arbata tarsi vienvaldis imperatorius, kuriam paklūsta ištisos kartos, Europa ir Amerika savo noru iki šiol nuolankiai pasiduoda arbatos kerams.

Kaip atsirado arbata?

Kaip iš tiesų atsirado arbatos gėrimas, gali pasakyti tik kinai. Šie arbatos atsiradimui turi sukūrę porą legendomis virtusių pasakojimų. Pirmasis prasideda imperatoriaus Šen Nongo laikais apie 2737 m. pr. Kr. Pasakojama, kad imperatorius buvęs karšto vėjo dievas, kuris rūpinosi žemės įdirbimu, dažnai keliaudamas jis mėgdavo atsigaivinti šviežiai virintu vandeniu. Taip atsitiko, kad vieną dieną, kai vanduo katiliuke jau kunkuliavo, keletas šalia augančio krūmo lapelių nukrito tiesiai į verdantį vandenį. Skystis staiga nusidažė geltona spalva ir maloniai pakvipo. Imperatorius gurkštelėjo šio gėrimo ir jis jam nepaprastai patiko. Taip gimė arbata, kurią pamėgo ne tik valdovas, bet ir jo pavaldiniai. Kitoje legendoje tuo tarpu pasakojama, kad pamaldųjį indą Darmą kartą medituojantį stipriai suėmė miegas. Tada jis ryžosi nusiplėšti akių vokus ir numetė juos ant žemės. Per naktį jie įleido šaknis ir ryte iš jų išaugo krūmai su visžaliais lapeliais. Darma paragavo tų lapelių ir pajuto, kad visi miegai išsilakstė. Ši istorija tai tam tikra sąsaja, kuri suartina budizmą Kinijoje ir tokį užburiantį arbatos kulto propagavimą toje šalyje.

Trys arbatos paruošimo periodai

„Arbata yra meno kūrinys ir reikalinga meistro ranka, kad atskleistų jos puikiąsias savybes” sakė tas pats arbatos išminčius Kakudzo Okakura. Anot jo, yra trys arbatos paruošimo periodai: virta, plakta ir užplikyta. Klasikiniu virtos arbatos periodu Kinijoje būdavo įprasta arbatžolių lapelius šutinti, sutrinti grūstuvėlyje, suformuoti plyteles ir virti kartu su ryžiais, imbieru, druska, apelsinų žievelėmis, prieskoniais, pienu ar net svogūnais. Tokį mišinį, pasigardindami iš jakų pieno pagamintu sviestu, dar ir šiandien geria tibetiečiai. Vėlesniu laikotarpiu žali arbatos lapeliai būdavo sumalami girnomis, užpilami verdančiu vandeniu ir bambuko šluotele suplakami iki tiršto nuoviro. Šiandien visame pasaulyje arbata dažniausiai yra plikoma.

Kaip tinkamai paruošti arbatą?

Arbatai virti geriausiai tinka tyras šaltinių vanduo. Reikia sulaukti kol vanduo pereis tris virimo pakopas, tik tada juo galima bus užplikyti arbatą. Kai vanduo užverda pirmą kartą, jo paviršiuje pasirodo į žuvies akis panašūs burbuliukai ir pasigirsta tylus ūžimas. Tada švysteli tarsi srovenanti versmė su krištoliniais purslų karoliukais kraštuose. Tai - antrasis užvirimas. Po to pradeda audringai siausti bangos, tai reiškia, kad vanduo užvirė trečią kartą. Pirmojoje virimo pakopoje į vandenį įberiamas mažytis žiupsnelis druskos (panašiai tiek, kiek telpa ant kiniškos valgymui skirtos lazdelės galo), antrojoje pakopoje – yra sudedamos arbatžolės. Trečiojo užvirimo metu į verdantį vandenį yra įpilamas kaušelis šalto vandens, tam, kad vanduo atgautų gyvybingumą ir nusėstų arbatžolės. Vandens temperatūra tada būna apie 70-80˚C. Paskui gėrimas išpilstomas į puodelius ir geriamas. Kinų teigimu, pirmasis puodelis tik suvilgo lūpas ir gerklę. Antrasis – panaikina vienatvės jausmą, trečiasis – prasismelkia į sielą, ketvirtasis sukelia lengvą prakaitavimą, kad per odą pasišalintų visas gyvenimo blogis. Penktas puodelis – apvalo, o šeštasis jau kviečia į nemirtingųjų valdas. Tad arbata nevertėtų piktnaudžiauti be saiko.

Arabai mums atplukdė arbatą

Europą arbata pasiekė per arabus jūriniais prekybų keliais. Arabai buvo pirmieji, kurie gabeno egzotiškus prieskonius: pipirus, cinamoną, muškatus bei gvazdikėlius, smilkalus, šilką ir žaliąją arbatą. Kaip ir seniau, taip ir dabar, arbata yra renkama rankomis. Tradiciškai skiriami trys skynimo būdai. Imperatoriškasis, kai skinami tik pumpurėliai ir papildomas vienas lapelis. Iš tokio mišinio gaminama itin aukštos kokybės arbata. Imperatorių laikais, taip lapelius savo didikams skindavo nekaltos mergelės, kurios pumpurus nukirpdavo auksinėmis žirklėmis ir įmesdavo į auksinius krepšelius. Antrasis skynimo būdas – kai nurenkamas pumpuras ir du viršutiniai lapeliai. Šis būdas dabartinės ekonomikos laikais ganėtinai brangus, tad dažniausiai naudojamas trečiasis, kai nurenkama keliasdešimt lapelių nuo vieno krūmo.

Arbatos apdorojimas

Ką tik nuskinta arbata per 6 val. turi būti apdorota. Iš pradžių lapeliai apie 8-24 val. yra džiovinami 25-35˚C temperatūroje, kol nuvysta. Tada jie paskleidžiami plonu sluoksniu ant didelių vielos pynučių ir džiovinami ventiliatoriumi. Paskui jie yra susukami specialiomis mašinomis ir prasideda fermentacijos procesas. Vykstant šiam procesui arbata įgauna spalvą, skonį ir aromatą. Džiovinimas arbatai suteikia būtino patvarumo, kad ją būtų patogu transportuoti. Galiausiai susukti arbatos lapeliai dar yra išsijojami pagal lapelių dydį. Šiuo būdu gaunama juodoji arbata. Gaminant žaliąją arbatą, ką tik nuskinti arbatmedžių lapeliai kelias sekundes pakepinami dideliuose metaliniuose rezervuaruose, kur temperatūra siekia 100˚C, kad nebevyktų fermentacija. Vėliau tokia arbata apdorojama užvirintu vandeniu, po to iki 70-60˚C atšaldytu vandeniu, tuomet, nepaisant dar joje likusių taninų, ji nebėra labai karti ar aitri.

Lietuvoje sunku įsigyti kokybiškos arbatos

Nors arbatą stengiamasi tinkamai paruošti eksportui, kad ji kuo ilgiau būtų kokybiška, tačiau pasak arbatos ekspertės Ievos Virbalaitės, Lietuvoje praktiškai neįmanoma gauti šviežių arbatų. „Dažniausiai jos visos iki mūsų atkeliauja po metų, nuo to laiko, kada yra apdorojamos. Mūsų šaliai jos tiekiamos aromatizuotos, tad įsigyti natūraliai kvepiančią, pakankamai šviežią arbatą galima tik tam tikrose tokiomis arbatomis prekiaujančiose parduotuvėlėse”, - sakė Ieva. Ji taip pat pripažino, kad tokios arbatos yra ganėtinai brangios ir tik tikri arbatos mėgėjai bei gurmanai leidžia sau sumokėti apvalią sumą pinigų už iš tiesų ypatingą arbatos rūšį.

Arbatos puodelyje - sveikata

Moksliškai įrodyta, kad arbata skatina, stimuliuoja žmogaus protinius sugebėjimus. Šis poveikis atsiranda dėl jos sudėtyje esančio kofeino. Išgėrus arbatos, kraujyje padidėja kofeino koncentracija, jos lygis esti toks pat, kaip ir išgėrus kavos, tačiau stimuliuojantis poveikis yra visiškai skirtingas. Arbatoje esantis kofeinas veikia ilgiau ir lėčiau, jis stimuliuoja centrinę nervų sistemą. Tuo tarpu kofeinas, esantis kavoje, veikia trumpiau, aktyvina širdies darbą ir gali šiek tiek dirginti. Arbatoje tūnančios rauginės medžiagos ramina skrandį ir žarnyną. Be to, arbatoje gausu mineralinių medžiagų, tokių kaip, kalis, fluoras, varis, geležis, manganas ir nikelis.

Žmonės, neturintys savyje arbatos

Apie arbatą galima pasakoti su pasigėrėjimu dar ilgai, bet geriausia – jos paragauti, išbandyti kuo įvairesnių rūšių bei skonių. Tik tada pamažu suprasite, ką turėjo omenyje japonų išminčius Okakura sakydamas, kad „žmones, abejingus savo pačių išgyvenimų tragikomiškumui, mes paprastai vadiname žmonėmis, neturinčiais savyje arbatos”.