Ove Meieris: „Lietuviai emigrantai lobių skrynią kartais bando atverti be užrakto kodo“

Brekstado miestelio valdytojas Ove Meieris: „Lietuviai emigrantai lobių skrynią kartais bando atverti be užrakto kodo“

Lietuvių emigracija − vis dar skaudi šaliai tema. Daugiausia šalį paliekančių žmonių naujosiomis tėvynėmis renkasi Jungtinę Karalystę, Airiją, Norvegiją ir Vokietiją. Nemokėdami užsienio kalbų jie dirba juodžiausius darbus, tačiau gaunami pinigai yra didesni nei Lietuvoje universitetus baigusių profesionalų algos. Būtent pinigai ir vilioja palikti ne tik savo šalį, bet dažnai ir tėvus, sutuoktinius bei vaikus. Lietuvių emigracija − vis dar skaudi šaliai tema. Daugiausia šalį paliekančių žmonių naujosiomis tėvynėmis renkasi Jungtinę Karalystę, Airiją, Norvegiją ir Vokietiją. Nemokėdami užsienio kalbų jie dirba juodžiausius darbus, tačiau gaunami pinigai yra didesni nei Lietuvoje universitetus baigusių profesionalų algos. Būtent pinigai ir vilioja palikti ne tik savo šalį, bet dažnai ir tėvus, sutuoktinius bei vaikus.

„Imigracija iš Lietuvos į Norvegiją keičiasi − daugiausia atvykėlių tikisi susirasti neblogą darbo vietą. Prieš 8−9 metus imigracijos tikslas buvo vedybos su norvegu. Tik taip buvo galima gauti leidimą nuolatinai gyventi ir dirbti Norvegijoje“, – lygina imigrantų iš Lietuvos bangas Brekstado miesto valdytojas Ove Meieris.

Norint susirasti gerą darbą Norvegijoje reikia parašyti gerą CV, kuris tilptų į vieną lapą. Taip pat nepamiršti, kad daugiausia pokalbis su darbdaviu. Būtent jo metu norintis įsidarbinti žmogus turi atskleisti savo įgūdžius ir žinias. Norvegams itin svarbus asmeninis ryšys su žmogumi: stiprus rankos paspaudimas ir neerzinantis žmogaus kvapas.

„Mes nebijome prisiliesti prie žmogaus. Geras rankos paspaudimas pas mus vertinamas. Vienas iš neigiamų dalykų, su kuriuo dažnai persistengia Rytų Europos gyventojai, yra kvepalai. Kai žmogui įėjus į kambarį jis padvelkia visa kvepalų gamykla, tai sugriauna daug karjerų“, − pasakojo O.Meieris.

Dažniausiai atvykę į Norvegiją žmonės gauna darbą, kuris nereikalauja gerų kalbos įgūdžių. Lietuvius O.Meieris išskyrė kaip dažnai pakankamai gerai kalbančius kokia nors užsienio kalba. Dažniausiai jie susiranda statybininkų, stalių, fermų darbuotojų darbus. Rytų Europos imigrantai dažnai turi technologinį išsilavinimą, todėl susiranda darbą ir naftos ar žuvies pramonėje.

Moterys emigruoja dėl gamtos ir meilės

Emigrantus vyrus ir moteris O.Meieris linkęs išskirti. Retas vyras važiuos į užsienietės mylimosios šalį ir šeimą. Moterys − atvirkščiai.

„Dažna moteris emigruoja iš savo šalies dėl kitos šalies grožio: Vakarų Europos, Skandinavijos šalių gamta itin graži. Kita dalis emigrančių savo šalį palieka vedamos meilės, dėl galėjimo keliauti laisvai ir noro sukurti geresnę ateitį savo vaikams. Prieš penkiolika metų tam, kad įvažiuotum į kitą šalį tau reikėjo turėti vizą, dabar užtenka paso ir lėktuvo bilieto“, − kalbėjo O.Meieris.

Daugelis merginų į Norvegiją atvažiuoja vedamos per didelių romantinių iliuzijų, kurias O.Meieris pavadino holivudinėmis svajonėmis. Valdytojas pasakoja, kad pirmasis šokas ištinka susidūrus su oro stichijomis - šalta, vėjuota, nuolat lyja.

Taip pat ne visi žmonės puola sveikintis su atvykėliais − reikia laiko prisijaukinti kaimynams. Pinigų trūkumas verčia suprasti, kad ne visi pasakojimai apie svajonių šalį buvo atitinka realybę. Nors laikui bėgant jų gyvenimas gali gerėti joms pačioms dedant į tai pastangas, tačiau dažniausiai jos atvažiuoja besielgdamos kaip princesės ir kartais graudžiai nusivilia.

Viena pagrindinių imigrančių bėdų − vienišumo pojūtis. „Mes turime apie 80 proc. imigrančių moterų, kurios dažnai atkeliauja į Norvegiją jau ištekėjusios arba besiruošiančios sumainyti žiedus su norvegais. Jos yra mačiusios savo būsimų namų, gamtovaizdžio, vyro šeimos narių, jo draugų, jo valties nuotraukų, tačiau vis tiek lieka vienišos. Nemoka kalbos, nežino tradicijų. Dažnai stebiuosi, kokios stiprios moterys gali būti“, − pasakojo O.Meieris.

Didžiausios imigrantų problemos

O.Meieris teigė, kad su imigrantais dirba dėl savo potyrių tose šalyse, kuriose rinko medžiagą savo moksliniams tyrimams ir dėl tose šalyse sutiktų skirtingų žmonių. Ypač dėl tų, kurie turi aukštąjį išsilavinimą − jis nori kuo daugiau padėti jiems pasinaudoti savo žiniomis Norvegijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje: „Daugelis jaunų pas mus atvykusių žmonių turi itin gerą išsilavinimą, jie yra iniciatyvūs ir inovatyvūs. Bet atvykę į naują šalį jie atsitrenkia į sieną. Dažniausiai todėl, kad nemoka norvegiškai. Žinoma, turi įtakos ir mentaliteto, kultūros skirtumai, biurokratijos neišmanymas.“

O.Meieris tvirtina, kad tik patys imigrantai, jausdamiesi svetimais kelia įtampą patys sau. Dauguma norvegų žiūri į juos ne kaip į imigrantus, bet kaip į žmones, kurie atvyko kurti savo gyvenimo kitoje šalyje.

Nuolatinė tokių ES šalių kaip Lietuva problema, kurią išskyrė O.Meieris, − žmonės neturi galimybės mokytis užsienio kalbų nemokamai, jie privalo mokėti didžiulius pinigus už kursus: „Tam, kad būtum vertingas Norvegijoje, turi įrodyti, kad lankei kalbos kursus, laikei kokį nors egzaminą ir gali susikalbėti mūsų kalba. Negausi darbo Norvegijoje, jei nemokėsi kalbos. Net jei gausi darbą, iš tavęs bus reikalaujama per metus įgyti norvegų kalbos pagrindus: pradėti truputį kalbėti ir suprasti.“

Pats O.Meieris gali susikalbėti prancūziškai, vokiškai, angliškai, švediškai, daniškai ir rusiškai. Pastarąją kalbą išmoko armijoje: „Turėjome trijų savaičių intensyvius rusų kalbos kursus. Negaudavome maisto, kol neišmokdavome jo paprašyti rusiškai, taigi per tris savaites išmokau keturis tūkstančius žodžių.“

Daugelis norvegų kalba angliškai, tačiau miesto valdytojas pabrėžė, kad net ir susikalbėdamas angliškai imigrantas negalės dalyvauti daugelyje veiklų. Viena iš pagrindinių − vaikas ir namų darbai. Grįžęs iš mokyklos jis prašys, kad tėvai jam padėtų paruošti namų darbus, o jie negalės to padaryti, nes tiesiog nesupras, ką reiškia užduotis.

„Jei norite visiškai įsilieti į kitos šalies gyvenimą ir padėti tai padaryti savo vaikams, jūs privalote mokėti tos šalies kalbą“, − teigė O.Meieris, norvegų kalbos kasdien mokantis keliasdešimt imigrantų.

Nemokantis kalbos žmogus dažnai būna deportuojamas iš šalies: nesugebėdamas susirasti darbo jis tik ima nemokamą maistą, išmokas, būstą ir nieko šaliai už tai negrąžina.

Alkoholio vartojimas − imigrantų problema

Norvegijoje alkoholio vartojimas darbo metu darbdavių ir visuomenės vertinamas itin nepalankiai, tačiau atsiranda žmonių, kurie leidžia sau pasakyti, kad alus − ne alkoholis.

„Žinoma, kad alus yra alkoholis jei tu išgeri penkis butelis. Toks kiekis apsvaigina žmogų, žmogus tampa agresyvus“,− kalbėjo miesto valdytojas. 

Politinė sistema atvykėliams palanki

Atvykus gyventi ir dirbti į Norvegiją legaliai ir pradėjus tvarkytis dokumentus kalbą galima mokytis nemokamai. Kiekvienas imigrantas ir jo pamokos valstybei kainuoja didžiulius pinigus, teigia miesto valdytojas.

Atsivežę nepilnametį vaiką kiekvieną mėnesį tėvai gauna po 1 000 kronų. Tai nėra itin dideli pinigai, tačiau jų užtektų išmaitinti vaikui, jei tėvai itin sunkiai verstųsi. Jei tėvai gyvena ir dirba Norvegijoje, vaikas taip pat gimsta Norvegijoje − tėvai gauną vienetinę išmoką, kuri siekia 4 000 kronų.

Tai yra vidutiniai skaičiai − labai daug dalykų priklauso nuo komunų. Todėl vienuose miestuose išmokos didesnės, kituose − mažesnės.

Daug suteikdama atvykėliams, šalies vyriausybė tikisi, kad sveiki ir protingi žmonės daug dirbs, kad gautų išsilavinimą, kuris padėtų jiems susirasti kvalifikuotą darbą. „Niekas nesakys: o, tu iš Lietuvos, vargšeli, tuoj tau padėsime. Darbdaviai sakys: o, tu iš Lietuvos, esi jaunas, gražus, kultūringas, mielas žmogus, šaunu, tačiau kuo gali būti naudingas darbe? Ką gali padaryti tokio, ko negali padaryti norvegas darbuotojas?“, − kalbėjo O.Meieris.

Miesto valdytojas pripažino, kad dažnai lietuviai Norvegijos gyventojų yra priimami nepalankiai. Užsieniečiai, kurie patenka į spauda dėl nusikaltimų, kurie piktnaudžiauja palankia užsieniečiams sistema kuria visų imigrantų įvaizdį.

„Rusijos, Vokietijos, Lietuvos, Lenkijos ir Norvegijos ambasados bendradarbiauja tarpusavyje, kad iki minimumo sumažintų blogą imigrantų įvaizdį norvegų akyse. Pažįstu apie 50−60 lietuvių. Visi tie žmonės yra labai malonūs, kultūringi, mieli, mandagūs, sunkiai dirbantys. Ir jų sukurtą įvaizdį gali sugriauti vienas ar du blogi žmonės“, − apbrėžiao O.Meieris.

Legaliai Norvegijoje pradirbę tam tikrą metų skaičių, žmonės gauna atitinkamo dydžio pensiją. Minimali pensija Norvegijoje siekia apie 140 tūkst. kronų per metus (apie 63 tūkist. Lt per metus, apie 5,2 tūkst. Lt per mėnesį). Pradėti gauti pensiją žmogus gali sulaukęs 65 metų. Pensija skaičiuojama sudėjus žmogaus amžių ir darbo metus − išdirbus 40 metų žmogus gauna visą pensiją, kuri yra beveik 200 tūkst. kronų (apie 90 tūkst. Lt per metus) per metus.

Išėjus į pensiją jaunesniam nei 65 metų darbingam žmogui pensija būna atitinkamai mažesnė, vyresniam − didesnė. „Imigrantams tai yra labai svarbu − žinojimas, kad tikrai gausi pensiją, suteiki saugumo jausmą. Tu gali grįžti gyventi į Lietuvą išėjęs į pensiją ir vis tiek gausi savo pinigus“,− kalbėjo O.Meieris.

Užsispyrimas padeda

Pernai O.Meieris globojo moterį iš Trakų, kuri Vilniaus universitete buvo baigusi prancūzų filologijos studijas. Atvykusi į Norvegiją ji nesugebėjo susirasti darbo. Pagrindinė užtrentų prieš nosį durų priežastis − valstybinės kalbos nemokėjimas.

„Dėstydama prancūzų kalbą ji mokiniams turėtų kalbėti norvegiškai, o ne lietuviškai. Tačiau visai neseniai ji išlaikė aukščiausio lygmens − B2 norvegų kalbos egzaminą. Mes labai laimingi. Ši jauna moteris atvyko į mūsų šalį su mažu sūnumi ir daug vilčių. Ir štai ji susirado pusės etato darbą Tronheimo gimnazijoje. Tai gera pradžia“, − lietuvės istoriją pasakojo O.Meieris.

Irina iš Lietuvos prarado darbą, vėliau ji sutiko jauną norvegą, susituokė su juo, atvyko gyventį į Norvegiją, susilaukė dukros. Po kelerių metų su vyru išsiskyrė. Kaip vieniša motina gaudavo pašalpą, pradėjo mokytis universitete. Jai sekėsi taip gerai, kad 2001 metais ji turėjo galimybę studijuoti mediciną.

Norvegijos vyriausybės ir gailestingų vietinių žmonių dėka jauna moteris gavo pakankamai pinigų ir po septynerių metų pabaigė medicinos studijas. Mokytis daugiau metų nei įprastai jai prireikė dėl kalbos sunkumų.

Irinos mokslų baigimo rezultatas buvo devintas tarp visų tais metais baigusių medicinos studijas Norvegijoje. Dabar ji yra ištekėjusi už kito norvego, gyvena ir dirba Tronheime.

„Mes investavome į ją apie 4 mln. kronų. Ir dabar ji pradeda grąžinti tuos pinigus valstybei. Ji turi antrą vaiką, norvegų studentams norvegiškai dėsto mediciną“, − Irina žavėjosi O.Meieris.

Naivumas gali skaudžiai pakišti koją

Norvegija labai jautriai reaguoja į smurtą prieš moteris. Jei tik gaunama duomenų, kad kažkas panašaus vyksta, atitinkamos tarnybos reaguoja itin sparčiai. Grįžęs iš užsienio vyriškis atėjęs pas O.Meierį pasakė, kad greitai šis turės naują mokinę iš Tailando.

Kitą dieną mergina sėdėjo mokytojo kabinete ir verkė prašydama leisti važiuoti namo. „Aš bandžiau interpretuoti tai, ką ji bandė pasakyti. Man tai sekėsi taip pat gerai, kaip bandymas susikalbėti vienuolika kalbų“, − pasakojo O.Meieris.

Dienos bėgo, mokinė niekaip nesistūmė į priekį. Po trijų savaičių ji vis dar verkdavo atėjusi pas jį, pradėjo rodyti mėlynes ant rankų. Paklausta, kas atsitiko ir kad tos žymės nėra normalus dalykas mergina sakydavo, kad ji negali to pasakoti, nes bus deportuota į Tailandą. O.Meieris paprašė, kad ji parodytų pasą − šis atrodė normalus. Miesto valdytojas paskambino į Migracijos tarnybą Tronheime, iškvietė policiją, pasikvietė merginą, gavo teismo leidimą padaryti kratą merginos namuose.

Kratos metu policininkai rado filmuotą medžiagą, kurioje mergina buvo įamžinta nuoga. Paaiškėjo, kad keli vyriškio draugai kiekvieną penktadienį ateidavo pas juos į namus ir stebėdavo ją nuogą vaikščiojančią po namus. Mergina pasisakė, kad jai iš tikrųjų ne 19, o tik 15 metų − staiga smurtas prieš moterį tapo dar didesniu nusikaltimu.

„Turėjome reaguoti nedelsiant − slapta išgabenau ją į savo namus, kur mergaite rūpinosi mano žmona. Po kelių dienų perkėlėme ją į slaptus moterų namus − krizių centrą. Tai buvo pirmasis mūsų miestelyje susidūrimas su žmonių pardavinėjimu. Švedas ir tailandietė pradėjo žmonių pardavinėjimo verslą Bankoke“, − pasakojo O.Meieris.

Jis priminė, kad keli tokie atvejai buvo ir iš Lietuvos. Suteneriais buvo lietuvis ir norvegė, jie buvo įkūrę agentūrą, siūlančią darbą Norvegijoje. Atvykusioms merginoms tekdavo teikti eskorto paslaugas, dirbti viešnamiuose. Todėl O.Meieris pataria jaunoms merginoms būti ypač atidžioms prieš vykstant per neaiškią agentūrą dirbti į svetimą šalį, kai žadami aukso kalnai.