Šalies bitininkai keiksnoja vėsią vasarą – daugeliui pavyko prisukti vos 30 proc. praėjusių metų derliaus. Tuo metu Kauno rajone bitininkaujantis Algirdas Amšiejus, Aleksandro Stulginskio universiteto docentas, mokslų daktaras, prognozuoja, kad pavasariop šalyje trūks lietuviško medaus, tačiau pats šypsosi – bitininkystės enciklopedija pavadinamas pašnekovas teigia turėjęs kaip niekad gerą vasarą. Su juo LRT.lt kalbasi, kaip sėkmingai ne tik prisukti, bet ir prasukti medų, apie jo kainą ir kokybę Lietuvoje bei kitose šalyse.
– Vasaros pradžioje bitininkai tikėjosi, kad vasaros medunešis bus geresnis nei pavasario, tačiau karštojo metų laiko orai taip pat per daug nedžiugino saule. Rudeniui atėjus, galbūt jau galėtumėte apibendrinti, kokia ši vasara buvo jums ir šalies bitininkams?
– Matote, aš pagal save negaliu spręsti, kaip buvo visiems kitiems. Aš todėl ir krimtau mokslus, žinau, kaip reikia bitininkauti ir negaliu sakyti, kad man medunešis buvo blogas. Liepos mėnesį šešias dienas buvo labai geras medunešis. Aš neatostogavau, aš jį pagavau, kai tie, kurie pražioplino ir sakė, kad jau nieko nebebus. Tas pats buvo ir balandžio 27-29-ąją – kontrolinis avilys rodė 4 kg 800 gr – tai mano balandžio mėnesio bitininkavimo rekordas, kiek bitininkauju nuo 1976-ųjų. Tas pats buvo ir liepos mėnesį – rodė 8 kg per dieną. Aš turiu medaus ir nesakau, kad šie metai man buvo blogi.
Kiek apvažiavau kitų bitynų, tai bitininkams pavyko prisukti 30 proc. pernai metų derliaus. Pavasariop Lietuvoje tikrai trūks lietuviško medaus, o daug rapsinio medaus išvežė į užsienį. Tokia rinka, niekur nedingsi. Žinoma, yra bitininkų, kurie turėjo nuo pernai metų nepardavę. Natūralus, geras medus visiškai negenda, jeigu laikomas geromis sąlygomis.
– Nebuvo žadamos ir mažesnės medaus kainos. Kokios jos laikėsi pas jus, palyginus su praėjusiais metais?
– Pas mane medaus kaina liko tokia pati kaip ir pernai. Su kainomis šokinėti sunku, nes yra pastovūs klientai. Aš nevežu medaus parduoti, turiu savus klientus, kurie pas mane perka jau 20 metų. Žmones atbaido, nerviškai veikia kainų didėjimas – pernai pirko už tiek, šiemet už tiek. Visi norėtų pirkti pigiau, visa Lietuva to nori.
Medaus kainos lyginamos su cukraus kaina – pažiūrėkite nuo praėjusių metų cukraus kainas, o maitinti bites tai reikia. Pernai pirkau vokiško sirupo už 3,05 Lt, o šiemet jis kainavo beveik visu litu brangiau – 3,95 Lt. Aišku, galėjau pakelti medaus kainą 1-2 Lt, bet mano bitynas nėra medaus gamintojas. Aš, turėdamas 150 bičių šeimų, medų imu iš 60-ies. Esu selekcininkas – auginu bičių motinas, darau atrankas. Šiais metais užauginau 8000 bičių motinų. Jeigu vieną motiną skaičiuosime kaip 1 kg, tai prisukau 8 t medaus.
– Paminėjote, kad medaus kainą reikia lyginti su cukraus kaina. Tačiau nuvažiavus į kokį nors šalies regioną medaus kaina gali būti viena, o kitame regione – daug didesnė. Kaip tai paaiškinti?
– Medaus kaina skiriasi pagal regionus – taip turėtų ir privalo būti. Ir neieškokit Dzūkijoje ar Molėtuose pigesnio medaus – ten jo nėra ir neturi būti, nes ten nėra rapso. Smėlėti laukai, niekas rapso nesėja. Nuvažiuokite į Pasvalį, nuvažiuokite į Panevėžį – kilogramas medaus ten – 10 Lt, nes ten ištisi rapsų laukai. Paprastai Panevėžio bitininkai savaitgaliais važiuoja į kitus regionus parduoti medaus. Anie labai pikti, bet žmonės labai skiria medų – vietinis nėra šviesus, tai yra miškų, laukų gėlių medus – tamsiai geltonas, miško kakavinis ar grikių raudonos spalvos. O čia atveža baltą, nori parduoti pigiau. Žmogus turi teisę pasirinkti, kitas nemėgsta tamsaus. Esu sutikęs daug dzūkų, kurie sako: Dieve, nors kartą atvežė ne grikių medaus.
Šiemet dzūkai patys nemažai medaus prisuko. Kur prieš du metus siautė uraganai, kirtimuose labai daug priaugo aviečių, tai šiemet tose vietose bitininkai gavo tiek medaus, kiek sakė gyvenime nebuvo gavę. Mano brolis Varėnoje bitininkauja, tai sakė neturėjo laiko miegoti – per naktis kalė rėmus, nes bitės neturėjo kur dėti medaus.
– Skaičiuojama, kad Lietuvoje medus – vis tik pigiausias regione. Kaina čia siekia 20-30 Lt už kilogramą ir tai yra, pataisykite, jeigu klystu, 2-3 kartus pigiau nei pas kaimynus. Koks tas medus pas juos, ar lietuviškas kuo nors išsiskiria?
– Matote, koks dalykas: mes mokame truputį kitaip bitininkauti. Skiriasi kaina, bet ir kokybė pas mus labai aukšta. Prancūzai šiemet už transportą pinigų neėmė, atsiuntė krovininius automobilius ir prašė pakrauti medaus. Mūsų žemės geros, neužterštos, dirvonai tiek neužnuodyti, kiek užnuodyti Vakarų Europoje. Mūsų rapsinį medų jie dievina, nes nieko neberanda – jokių pesticidų nebėra.
Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Kaliningrado srityje, netgi Baltarusijoje medus brangesnis – ten supirkimas urmu yra 5,5 dolerio, pas mus medų supirkinėja po 2 eurus.
– Nuo ko priklauso medaus kaina?
– Viskas priklauso nuo to, kokia kaina tu pagamini. Tai pagrindinis dalykas. Pavyzdys – praėjusiais metais buvau kongrese Bulgarijoje. Bulgarai bitininkauja tradiciniu būdu, kaip ir anksčiau, o serbai radikaliai perėjo prie daugiaaukščių avilių. Serbai medų eksportuoja, o bulgarai turi jo daugybę ir labai skanaus, bet niekaip negali parduoti. Nes pas juos medus du kartus brangesnis, nes jo pagaminimo kaštai dideli. Bitininkas, ar jis prižiūri 100 šeimų ar gali 300 su kita sistema, ar iš avilio medų ima pusę valandos ar 3 minutes. Iš to viskas ir susidaro. Bet Lietuvos bitininkystė nėra verslinė, negalima Lietuvoje kaip verslu labai daug užsiimti, nes nėra tiek daug medingų augalų.
– Tuomet, jeigu mūsiškis medus gana pigus ir labai kokybiškas, galbūt ateityje bus linkęs brangti?
– Šiandien esame labai įdomioje rinkoje – jeigu pas mus medus būtų nors 2 Lt brangesnis, būtų užvežta užsienietiško medaus. Kiekviename prekybos centre po šešias pozicijas užsienietiško medaus, kol kas pas mus medus pigesnis, parduotuvėse viena-dvi pozicijos užsienietiško medaus.
– Koks tas lietuviškas medus prekybos centruose, ar jis kokybiškas? Daugelis žmonių užuot pirkę jį parduotuvėje, susiranda kokį nors bitininką ir vyksta pas jį nusipirkti.
– Šiaip lietuviškas medus ten yra neblogas, nesisluoksniuoja. Bet kartais pas mane atvažiuoja ir sako: kodėl pas tave toks brangus medus, tokį indelį prekybos centre pirkau už 3,2 Lt. Aišku, jis kainavo 6,8 Lt, bet medus buvo kaitintas ir po to jis pradeda kristalizuoti praėjus tam tikram laikui. Kai pradeda masė darytis, jį nukainuoja ir atiduoda savikaina.
– Medui brangstant, atsiranda ir sukčiautojų, kurie falsifikuoja medų. Dar šios vasaros pradžioje buvo skelbiama, kad kai kurie bitininkai primaišo į medų cukraus. Ar jūs daug tokių sukčių pastebite?
– Šitokius dalykus skelbia nežinantys žmonės, todėl geriau tegul patyli. Tai yra iš piršto laužti duomenys. Kaip gali falsifikuoti, jeigu urminis medaus supirkimas yra 7 Lt. Iš kilogramo cukraus, kurio mažiausia kaina yra 3,4 Lt, gali gauti pusę kilogramo medaus per bites. Tai suskaičiuokime – 3,4 Lt ir 3,4 Lt lygu 6,8 Lt. Ar už 20 ct verta gaminti medų?
Žinau tik vieną dalyką – gali būti medaus, kuris gali būti net nebuvęs pas bites. Jeigu medų gamina kambaryje iš cukraus ir jį parduoda, tai reikėtų vengti toko medaus, kurį atveža į namus nežinomi asmenys.
Šiandien esame labai įdomioje rinkoje – jeigu pas mus medus būtų nors 2 Lt brangesnis, būtų užvežta užsienietiško medaus
Buvo atvejis, kai man paskambino viena moteris ir sakė iš kažko nusipirkusi tris litrus medaus, bet jį laikė kolektyviniame sode, tai per savaitgalį kiek suvalgydavo, tiek, o atvažiavusi kitą savaitgalį vis tiek rasdavo pilną stiklainį medaus – auga medus, ar šitaip gali būti? Jis yra skiestas vandeniu, pradėjo rūgti iš vidaus, burbuliukai kyla ir stumia. Sakau: tai auksinį medų turite – nesibaigiantį.
– Klausimas pabaigai – pats bitininkaujate nuo 1976-ųjų, o bitininkystė yra toks amatas, kuriam reikalinga kartų tąsa. Ar jūs ją matote, kartu būdamas Aleksandro Stulginskio universiteto docentas? Šiais laikais jaunimas ar vyresnieji iš miestų traukia į kaimus, sodybos paliekamos tuščios, kartu su jais – ir aviliai...
Kaip nekeista, Lietuvoje niekas neruošia bitininkų. Aleksandro Stulginskio universitete yra tik supažindinimas su bitininkyste... Aš labai džiaugiuosi, kad mane studentai myli, mano dėstomą laisvąjį dalyką renkasi iš kitų fakultetų. Šioje auditorijoje, kurioje dabar kalbamės, visi norintys netelpa. Dalis iš jų tampa bitininkais, ateina vėl pas mane mokintis, tobulintis. Dažniausiai tie, kurių tėvai užsiima bitininkyste.
Turėjau vieną studentą iš Alytaus. Baigęs miškininkystę jis nerado darbo. Išmokinau gaudyt laukinius spiečius, per metus prisigaudė 70 spiečių – visas bitynas. Dabar jo klausiu: ieškai darbo? Atsako: kam jis man? Neapsidirbu čia. Dabar jis turi per 100 avilių Nemuno slėnyje, yra jaunas, komunikabilus. Bitininkystėje yra labai daug juodo darbo, tu negali sakyti, kad padarysi rytoj – šiandien turi padaryti. Šiame darbe kartais pamiršti ir draugus...