Sovietinės imperijos įkūrėjas Vladimiras Leninas kažkada svajojo išplėtotos pramonės šalių kapitalui pasiūlyti nutiesti supermagistralę Londonas-Maskva-Vladivostokas-Pekinas, kuri galėtų atverti visuotiniam naudojimui nesuskaičiuojamus Sibiro turtus.
Praėjus 90 metų, Kremlius vėl gražina vitriną prie Ramiojo vandenyno, mėgindamas pataisyti įvaizdį investuotojų akyse ir padidinti populiarumą tarp rinkėjų.
Caro imperija rekordiškai greitai nutiesė 9 288 kilometrų geležinkelio liniją į forpostą rytuose, bet po metų krito, neatlaikiusi bolševikų spaudimo. Sovietmečiu impulsą regionui davė įkvėptas kelionės į San Fransiską Nikita Chruščiovas, nusprendęs pavyti ir pralenkti Kalifornijos perlą, bet SSRS taip pat subyrėjo.
Praėjus penkiems dešimtmečiams, panašu, kad scenarijus kartojasi.
Vladimiro Putino, valdančio posovietinę Rusiją beveik 13 metų, rankos mostu, Maskva investavo 21 mlrd. dolerių į didelio masto statybas Primorėje, tikėdamasi sulaikyti išvykstančius gyventojus ir privilioti turistų, azartiškų kinų ir investuotojų iš Azijos, į kurią iš katastrofą patiriančios Europos persikelia pasaulio verslo ir politinio aktyvumo centras.
Pabrėždamas projekto svarbą Kremlius įsteigė specialią Tolimųjų Rytų plėtotės ministeriją. Bet ten, kur padirbėjo sostinės Ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) lazdos, dosnios mokesčių mokėtojų lėšų injekcijos ne itin daug pridėjo meilės populiarumą prarandančiam nepakeičiamam lyderiui. Vietiniai žmonės įtaria, kad milžiniškos lėšos prastumtos siekiant pasipelnyti iš valstybės apmokamų rangos sutarčių.
Vladivostoką skiria nuo Maskvos septynios laiko juostos, aštuonios valandos skrydžio ir devyni tūkstančiai kilometrų geležinkeliu.
Nors iki Kinijos – šimtas kilometrų, o iki Japonijos – valanda lėktuvu, pusė milijono Tolimųjų Rytų gyventojų tvirtai jaučiasi esantys Rusijos piliečiai. Daugelis čia nieko negirdėjo apie sostinėje ir Vakaruose populiarų kovotoją su korupcija Aleksejų Navalną, bet skundžiasi dėl vogimo ir savavaliavimo taip pat kaip ir Maskvos, Sankt Peterburgo ar Sočio gyventojai.
Dosnios išlaidos nesaugaus Šiaurės Kaukazo kurortams, Žiemos olimpiadai subtropikuose ir trijų dienų Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo forumui erzina Kremliaus kritikus, skelbiančius pavojų dėl neišspręstų sveikatos apsaugos, švietimo, kelių ir kitų problemų. Bet vladivostokiečiai džiaugiasi ilgai lauktais viadukais ir tiltais, tikėdamiesi, kad nebereikės kamuotis daug valandų spūstyse, bet nusilenkinėti prezidentui neskuba.
„Asmeniškai su Putinu to nesieju: būtinybė nutiesti tiltą pribrendo labai seniai. Mažiausiai prieš 30 metų“, – sako 28 metų biologas Jevgenijus Skorkinas, drauge su keliasdešimt tūkstančių miestiečių pirmą kartą atėjęs ant tilto per Aukso Rago įlanką, nuo kurio atsiveria vaizdas į uosto akvatoriją, prekybos ir Ramiojo vandenyno laivus.
Tilto, kuris sujungtų atokų kvartalą su centru, idėja Vladivostoko dailininkams fantastams buvo įkvėpimo šaltinis dar praėjusio šimtmečio pradžioje. Valdant V.Putinui, Kremlius surado 500 mln. dolerių miesto svajonei įgyvendinti, bet skeptikai mano – vėlokai.
„Na, žinoma, dėkui mūsų vyriausybei, kad pastatė tokį gražuolį. Bet jį reikėjo statyti anksčiau“, – sako 32 metų sanitarijos gydytojas Anatolijus Šulakovas.
O štai keliautojams iš Vakarų tiltas patinka. „Aš manau, tai nuostabu. Milžiniškas darbas! Laiminga diena!“, – dalijasi įspūdžiais keliaujanti Sibiro magistrale Šveicarijos Fribūro kantono švietimo ministrė Isabelle Chassot (Izabel Šaso).
„Mes tik dabar pradedame gyventi. Kuriame europinį miestą, čia pasaulio centras!“, – įkvėptai apibūdina miesto perspektyvą Vladivostoko meras Igoris Puškariovas, žingsniuodamas su „Reuters“ korespondentu tiltu, dingstančiu rūke.
Naktį pasaulio centras ištuštėjęs, bet užlietas šviesų, kaip kontrastas su dešimtojo dešimtmečio tamsa, kai elektros išjungimai Primorėje buvo įprasti. Nuo aukštų tilto pilonų įvairiaspalvėmis figūromis padangę nutvieskia lazerinės patrankos.
37-erių metų iš verslo atėjęs I.Puškariovas, kuris moka korėjiečių kalbą, meldžiasi, kad Maskvos palankumas neišblėstų.
„Mums toks ministrų, premjero pavaduotojų, vyriausybės pirmininko dėmesys – mes labai norime, kad šis dėmesys išliktų. Mes laimingi žmonės, mums pasisekė!“, – sakė buvęs jauniausias Rusijoje senatorius.
Vis dėlto jo džiaugsmui pritaria ne visi.
„Itin nuoširdžiai niekas nesidžiaugia“, – komentuoja Primorės dūmos deputatas Artiomas Samsonovas kraštiečių požiūrį į prezidentą, kuris dar 2007 metais per surežisuotą tiesioginę televizijos laidą mėgino suteikti vilčių Tolimųjų Rytų gyventojams dėl geresnio gyvenimo.
V.Putinas buvo pasišovęs sustabdyti Ramiojo vandenyno pakrantės regiono, kurį tada paliko pusantro milijono žmonių, „depopuliaciją“ šimtų milijardų rublių asignavimais vietos infrastruktūrai gerinti ir gyvenimo lygiui kelti.
Praėjus penkeriems metams po dosnių pažadų pliūpsnio, išsilavinęs ir ambicingas jaunimas vis taip pat skuba palikti gimtinę. Vladisvostokiečiai pravarė V.Putino partiją rinkimuose, lygina jį su L.Brežnevu ir yra susierzinę dėl to, kaip smarkiai skiriasi išlaidos ir jų duodamas efektyvumas.
Valdininkai įtikinėja, kad tai ilgalaikės investicijos, galinčios atnešti dividendų: mat Rusų saloje steigiamas didžiausias Tolimuosiuose Rytuose universitetas.
Bet kritikai vadina vieną didžiausių V.Putino valstybinio kapitalizmo epochos investicinių projektų gigantomanija siekiant pūsti miglą Vakarams ir pasipelnyti iš daug lėšų reikalaujančių statinių, statomų reikiamai neatsižvelgiant į gyventojų nuomonę.
Miestiečiai apstulbinti, kad už federalinius 200 mln. dolerių Čiurkino miegamajame rajone buvo pastatytas operos ir baleto teatras, skirtas 1 500 žiūrovų. Jo ir kitų naujų objektų išlaikymas atsieis subalansuotam su deficitu krašto biudžetu 60 mln. dolerių kasmet.
„Vladivostoke nėra ažiotažo patekti į teatrą, operą. Be reikalo, žinoma, pastatė. Pinigų išleista daug. Geriau jau būtų pensininkams išdaliję“, – sakė J.Skorkinas.
„Puota maro metu“, – pritaria jam deputatas A.Samsonovas, opozicinio judėjimo Iniciatyvių Rusijos piliečių draugijos (TIGR) narys.