Gintaras

Kolekcininkai perspėja, kad netrukus prarasime gintaro šalies vardą. Meistrams šis Baltijos auksas jau tampa per brangus - jo rinką sujaukė kinai, įsisukę į milžiniškas gintaro kasyklas gretimoje Kaliningrado srityje.

Tokią situaciją žinovai vertina kaip grėsmingą Lietuvai, skambiai tituluojančiai save gintaro kraštu. Juk tai, ką įsiveždavome iš Kaliningrado (99 proc. mūsų valstybėje parduodamo gintaro yra būtent iš ten), dabar išgabenama į Kiniją ir kitas šalis. 

Lietuvos gintaro meistrai ir prekiautojai vieningi - šio mineralo kainos kyla ir toliau kils, nes turimi ištekliai senka, o už kilogramą kokybiško gintaro mokėti rusams po 10 tūkst. eurų mažai kas ryšis. "Dar pasidžiaukime, kad gyvename gintaro šalyje, kad jo dirbinių galime įsigyti palyginti lengvai ir pigiai. Tačiau naujų eksponatų iš Kaliningrado jau nebeįstengiu įpirkti. Rinką perėmę kinai moka rusams pasakiškus pinigus ir išsiveža žaliavą. Žinant tai, kad mūsų krantuose iš jūros per metus ištraukiama tik apie 200 kg gintaro, o rusiško tuoj visai nebeįpirksime, netolimoje ateityje Baltijos auksas išties bus tikro aukso vertės", - LŽ aiškino vienas žymiausių krašte gintaro kolekcininkų Kazimieras Mizgiris. 

Jo žodžius patvirtina ir faktai: net apie 90 proc. Baltijos gintaro išteklių pasaulyje turinčios Kaliningrado srities kasyklos, galima sakyti, atiduotos į prekeivių rankas. Jie per metus išveža maždaug 700 tonų šio Baltijos aukso, nors oficialiai deklaruojama, kad iškasama tik apie 400 tonų. 

Pabrango žvėriškai

Kaip pasakojo gintaro galerijas Nidoje ir Vilniuje turintis K.Mizgiris, neseniai jam buvo siūloma įsigyti 2 kg gintaro gabalą po 10 eurų už gramą. "Tiek mokėti negalėjau. Tačiau man buvo paaiškinta, kad dabar, kai kinai užvaldė Kaliningrado gintaro rinką ir itin brangiai jį superka iš kasyklų, tai normali kaina. Net patys Rusijos meistrai jau nebeįperka gintaro iš tų pačių kasyklų", - kalbėjo K.Mizgiris. Anot jo, prieš dešimtmetį gero, vadinamojo peizažinio, degtukų dėžutės dydžio gintaro gabalų kilogramas tekainavo 500 dolerių, dabar - kelis tūkstančius eurų. Už gramą lazdynų riešuto dydžio gabalėlių buvo prašoma euro, o atėjus į rinką kinų pinigams - jau 8 eurų.

K.Mizgiris priminė, kad Lietuvoje iš jūros ištraukiamas gintaras tėra ašara, palyginti su šimtais tonų, kasamų Kaliningrado srityje. Iš ten jis pasiekia ir mūsų miestų gatves bei galerijas. Lietuvoje, deja, nėra nė vienos gintaro kasyklos, nors didžiuliai jo klodai išžvalgyti Kuršių mariose, prie Juodkrantės. 

"Dabar gintaro prekiautojai miestų gatvėse parduoda tai, kas anksčiau buvo pigiai nupirkta Kaliningrado srityje. Gal dar močiutės suneša savo kolekcijas, norėdamos prisidurti prie pensijos. Tačiau kai tas pigus gintaras bus išpirktas, mažosios gintaro prekybos ar apdirbimo firmelės, pavieniai prekiautojai bankrutuos. Liks tik stambios bendrovės, turinčios licencijas ir perkančios gintarą dideliais kiekiais iš Kaliningrado kasyklų", - svarstė K.Mizgiris. 

Gintaro karštligė

Taigi Lietuvos gintaro rinkai didžiausią įtaką daro Rusijos Kaliningrado srityje pastaruoju metu vykstantys pokyčiai. Televizijos kanalo "Rossija" žurnalistai atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad strateginiu Rusijos ištekliumi vadinamas gintaras Kaliningrado srityje virto tam tikru "narkotiku". Žurnalistai apsilankė pas gintaro baronu tituluojamą Viktorą Bogdaną, o šis rėžė, kad superka visą Kaliningrado srityje pramoniniu būdu iškasamą gintarą ir sandėliuose jau turi sukaupęs apie 100 tonų šio mineralo žaliavos. Tie vadinamojo barono žodžiai laidoje "Gintaro karštligės kraštas" buvo gausiai iliustruoti vaizdais - reportaže parodytos nešvarios, kone avarinės patalpos, kuriose laikomi į bulvių maišus sukišti luitai gintaro. Esą taip siekiama sukelti dirbtinį šios žaliavos deficitą ir vėliau diktuoti savo kainas. "Šitame sandėlyje guli tik apie 30 tonų gintaro, bet aš superku viską. Paėmiau visą didelę šalį, tiksliau - visą pasaulį. Pardavinėjame smulkmę: jos kilogramas kainuoja tik 5-6 eurus", - dėstė V.Bogdanas. Rusų žurnalistų teigimu, dabar į Baltijos gintarą investuoti geriau negu į auksą ar deimantus.

Tačiau gintaro sostine tituluojamo Lenkijos miesto Gdansko verslininkai skundžiasi, kad kokybiškos žaliavos nebeįmanoma gauti. Parduodami tik smulkūs gabalėliai, vadinamosios šiukšlės, iš kurių, beje, lietuviai itin noriai daro karolius, pakabučius, kitokius papuošalus, "medžius" ir įvairius suvenyrus. Vokiečių verslininkas Knutas Rudfofas padėtį dėl gintaro žaliavos taip pat vadino katastrofa, ir būtent dėl rusų bendradarbiavimo su kinais. Mat šie Kaliningrado kasyklose yra įdarbinę mažiausiai tūkstantį žmonių, kurie superka gintarą. 

Neatbaido net žūtys

Kokiu mastu eksploatuojamos vadinamosios mėlynosios žemės, kuriose randama gintaro, Kaliningrado srityje iliustruoja ir nelegali šio mineralo kasyba bei "žvejyba" jūroje. Skaičiuojama, kad mūsų kaimynystėje gintarą bangose gaudo apie 300-400 rusų, o vieno žmogaus laimikis per dieną siekia vidutiniškai pusę kilogramo. Tačiau tai - neteisėta. Gintaro gaudytojus stabdo policija ir baudžia. 

Dar didesnė nelegali veikla plėtojama karjeruose, kur vandens pompomis ir kastuvais gintarą kasa šimtai rusų. Nors už tai jiems gresia bauda nuo 170 iki 430 litų, tie pinigai atsiperka per valandą darbo gintaro kasykloje. Rusijos pareigūnai niekaip negali susidoroti su tokiais kasinėtojais, nes šiems apie reidus labai operatyviai praneša vietiniai žmonės. O neteisėtos jų darbo vietos iš išorės primena Mėnulio kraterius.

Galinga vandens srove gintaras išplaunamas iš vadinamosios m˜ėlynosios žem˜ės.

Beje, nelegalūs gintaro kasėjai dažnai net palaidojami po užvirtusiomis žemėmis, tačiau tokios tragedijos neatbaido rusų nuo palyginti greito uždarbio. 

Imitacijų bumas

Tuo metu, kai prekeiviai masiškai ir brangiai ėmė pardavinėti kinams gintarą, Kaliningrado srityje suklestėjo šio mineralo imitacijų gamybos ir prekybos verslas. "Visa tikro gintaro žaliava išvežama į tolimąjį užsienį, nieko nebelieka net vietiniams meistrams. Todėl ir kilo idėja imtis gintaro imitacijų verslo", - teigė dirbtinio gintaro gamyklos Kaliningrado srityje savininkas Jevgenijus Fominas. Į gintarą imituojančią dažytą dervą įdedama ir musių, kurios vėliau, masei sustingus ir ją apdorojus šlifuokliais, dirbtinai pasendinus, atrodo kaip tikri inkliuzai. Gintaro imitacijos legaliai ir pigiai parduodamos galerijų savininkams, perpardavėjams, o šie tuo plastiku prekiauja kaip tikru gintaru ir žeriasi pasakiškus pinigus. 

Tiesa, atskirti dirbtinį gintarą nuo tikro nesunku: derva sūriame vandenyje skęsta, gintaras - plūduriuoja. Įbedus įkaitintą adatą į dirbtinio gintaro gabalą pasklinda degančio plastiko kvapas, o į tikrą - pakvimpa pušų sakais. 

Gintaras dingsta

Gintaro kolekcininkai ir specialistai perspėja, kad lyg ir nekintanti, rami mūsų šalies gintaro rinka taip pat neišvengiamai bus sudrebinta jau dabar kaimynystėje vykstančių pokyčių. "Kokybiško ir didesnių frakcijų gintaro bus galima gauti nebent už didelius pinigus. Tačiau kas Lietuvoje pirks gintarą tuomet, kai gramas jo kainuos 35 litus?" - svarstė K.Mizgiris. Šiuo metu vidutinė gintaro kaina - maždaug 5 litai už gramą.

Iš tiesų neapdoroto iš Kaliningrado srities atvežto gintaro gabalų Klaipėdoje, Palangos turguje dar galima rasti ir po 2,5-3 litus už gramą, tačiau reprezentacinėse pajūrio kurortų vietose kaina jau šiandien siekia 7, 12, 16 litų. "Prekiauju tuo, ką turiu iš senesnių laikų. Šitą parduosiu ir viskas, nes, sako, kinai taip kainas išpūtė, kad nebeapsimoka pirkti", - LŽ dėstė uostamiesčio Teatro aikštės gintaro prekeivė. 

Tam tikrą šio mineralo badą jaučia ir Palangos gintaro muziejus, kurio tikslas - ne kuo daugiau sukaupti, bet surinkti ypač retus ir vertingus eksponatus. "Anksčiau žmonės dažniau atnešdavo į muziejų įdomių gintaro gabalų, siūlydavo juos nupirkti, o dabar jau niekas nebeatneša. Pastarąjį kartą eksponatas mūsų muziejui buvo pirktas prieš šešerius metus. Tąsyk gintaro gabalas su driežo inkliuzu įsigytas iš privataus asmens. Akivaizdu, kad didesnių, įdomesnių gintaro gabalų atsargos senka", - LŽ teigė Gintaro muziejaus vyriausioji muziejininkė Regina Makauskienė. 

Beje, garsiausias šio muziejaus eksponatas Saulės akmuo (maždaug 700 tūkst. litų vertinamas gintaro luitas, sveriantis 3526 gramus) taip pat atkeliavęs iš Kaliningrado srities kasyklos. 

Vienintelis šaltinis

Palangos gintaro meistrų gildijos vadovas Albertas Petkevičius LŽ tvirtino neabejojantis, kad Baltijos aukso kaina tik didės. "Tačiau mes jį perkame iš klaipėdiečių bendrovės, kuri turi licenciją ir gintaro legaliai parsiveža iš Kaliningrado kasyklos. Dažniausiai įsigyjame nedidelių gintaro gabaliukų po 15-25 eurus už kilogramą", - aiškino meistras. A.Petkevičius patarė saugoti paveldėtus ar anksčiau pirktus stambesnius gintaro gabalus, nes ateityje jie bus didelė vertybė. 

"Kiek žinau, kinai pusmečiui į priekį jau yra sumokėję už tą gintarą, kuris dar net neiškastas. Jiems apsimoka pirkti gintarą ir iš galerijų, nes Kinijoje vis tiek penkis kartus brangiau parduoda", - kalbėjo A.Petkevičius. Meistras taip pat pripažino, kad kitaip gauti gintaro, kaip tik iš Kaliningrado srities, beveik neįmanoma, nes jūroje jo "sužvejojama" palyginti nedaug. 

Kontrabanda neišvengiama

Oficialių Kaliningrado pareigūnų rusų žurnalistams pateiktais duomenimis, kasmet iš šios srities išvežama apie 700 tonų gintaro. Juo "maitinamos" ne tik gretimos Europos Sąjungos (ES) valstybės, Kinija, Jungtiniai Arabų Emyratai, bet ir Indija (nuperka 20 tonų per metus), kurioje smulkus gintaras esą naudojamas mirusiesiems kremuoti. 

Kiek kontrabandinio gintaro patenka į Lietuvą - nežinoma. Dažniausiai jo nelegaliai mėginama įvežti per Nidos, Panemunės ar Kybartų kelio postus.

Kone didžiausias kiekis kontrabandinio gintaro - 513 kg, vertinamų daugiau kaip 262 tūkst. litų, - buvo sulaikytas pernai. 2011-2012 metais Lietuvos muitinėje dėl gintaro kontrabandos pradėti trys ikiteisminiai tyrimai. Vienu atveju šio mineralo gabenta už daugiau kaip 78 tūkst. litų (beveik 59 kg), kitu atveju - už daugiau kaip 58 tūkst. litų (per 74 kg), trečiu - už daugiau kaip 176 tūkst. litų (133 kg).

Pasak Klaipėdos teritorinės muitinės Muitinės kontrolės organizavimo skyriaus viršininkės Rasos Rentauskienės, į bet kurią ES šalį galima vežti keletą iš gintaro pagamintų suvenyrų. Svarbiausia, kad nekiltų įtarimų, jog jie gabenami komerciniais tikslais. "Vežant gintarą į Lietuvą iš trečiųjų šalių, jį būtina deklaruoti muitinėje. Kadangi Rusijoje šis mineralas prilyginamas strateginei žaliavai ir yra ypač vertinamas gamtos išteklius, jo išvežimas ribojamas. Dėl to neretai gintarą bandoma gabenti paslėpus", - LŽ dėstė pareigūnė.